skaičiuõtės, skaitliãvimai, išsiskaitliãvimai, išsiskaičiãvimai, trumpųjų pasakymų (smulkiosios) tautosakos žanras. Vaikų folkloro kūrinėliai, kuriais žaidimo pradžioje (retai – jo eigoje) nustatoma, kam tenka tam tikras vaidmuo ar veiksmas. Skaičiuočių tekstai ritmiškai skanduojami, ranka parodant į kiekvieną iš ratu stovinčių žaidėjų. Kam tenka stipriau, kitokia intonacija ištariamas paskutinis skiemuo, tas vadovauja žaidimui ar atlieka numatytą užduotį (kitas atvejis: išskaičiuotieji iškrinta, ir užduotį atlieka neišskaičiuotas). Tarsi buriant, vartojama paslaptingų, neįprastų, vaikų mėgstamų iškreiptų ir beprasmių žodžių. Kai kurie tokie tekstai turi senas tradicijas, siejančias juos su dar viduriniais amžiais Europoje ir už jos ribų gyvavusiais tekstais ar su lietuviškais užkalbėjimais. Vartojami sužaisminti skaičiuočių paskirtį labiausiai atitinkantys skaitvardžiai (vienaicė, dvaicė, traicė…; einalė, dveinalė, trolė…), kiti žodžiai (myce ace kumpa cele…), kai kurie – atėję iš kitų kalbų (jidiš, vokiečių, lotynų, lenkų). Tarp beprasmiškų žodžių įterpiama prasmingų arba žodžiai būna suprantami, bet jų junginys – beprasmis. Didžioji dalis skaičiuočių – prasmingi eiliavimai. Jų sukuriama ir dabar – ne tik vaikiškai originalių, bet ir paremtų dainų ar eilėraščių posmais. Užrašyta apie 4000 skaičiuočių variantų (apie 110 tipų).
1830