Skaisgiria (vokiečių k. Skaisgirren; nuo 1946 rusiškai Bolšakovo), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė Slavsko rajone, 27 km į pietvakarius nuo Tilžės, kelių į Tilžę, Įsrutį, Žilius, Labguvą, Karaliaučių sankryžoje. Nuo 2008 Bolšakovo kaimo gyvenvietės centras. 6282 gyventojai (2015).
Istorija
Pirmą kartą paminėti 1583. Nuo 1650 veikė karčema. Sujungus kai kuriuos Papelkių ir Žilių parapijų kaimus, 1693 buvo įkurta Skaisgirių evangelikų liuteronų parapija, kartu – pradinė mokykla. Apie 1715 pastatytą bažnyčią per Septynerių metų karą (1756–63) nusiaubė Rusijos kariuomenės kazokai. Nauja bažnyčia pastatyta 1773; 1853 restauruota: įrengtas altorius su sakykla, chorai, sumontuoti 9 registrų vargonai, įkelti 2 varpai.
Pirmasis kunigas, dirbęs 1693–1708, buvo lietuvių giesmių kūrėjas M. W. Meisneris (g. 1664 prie Gumbinės, m. 1708 03 13 Skaisgiriuose; čia palaidotas), po jo 1708–40 kunigavo lietuvių raštijos darbuotojas, mokytojas A. Fr. Šimelpenigis vyresnysis (g. 1677 Įsrutyje, m. 1740 10 23 Skaisgiriuose; čia palaidotas). 1807 klebonijoje buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas I, bažnyčioje laikyti jo arkliai su vežimais. 1912 šventoriuje palaidotas Klaipėdos Žemininkų parapijos kunigas J. Pipiras.
1818–71 Skaisgiriai buvo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 – Vokietijos imperijos, 1919–33 – Vokietijos (Weimaro respublikos), 1933–45 – nacių Vokietijos (Trečiojo reicho) Gumbinės apygardos Lankos apskrities valsčiaus centras.
1881–1939 svarbus lietuviškos spaudos prekybos ir sklaidos centras. Tuo vertėsi M. Kundriaus knygrišykla‑knygynėlis, keletas lietuviškų krautuvių savininkų, R. Diecko spaustuvė ir knygrišykla. Po I pasaulinio karo lietuviškos pamaldos laikytos 2 kartus per mėnesį, nacių valdžios uždraustos po 1933. Lietuviškoje mokykloje (1834 mokėsi 157, 1937 – 308 vaikai) mokytojavo daugiausia Karalienės mokytojų seminarijos auklėtiniai, tarp jų Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) M. Kriklys, K. Šilakas, J. Varlys, O. Intaitis, M. Bendigas, F. Mickaitis ir kiti.
Dėl palankios geografinės padėties Skaisgiriuose vykdavo Rytų Prūsijoje didžiausi savaitiniai turgūs, veikė paršelių didžiausia prekyvietė (iš Labguvos, Įsruties, Vėluvos, Ragainės ir kitų apylinkių atvykdavo iki 1500 vežimų). 19 a. pabaigoje veikė teismas, paštas, 1891 pastatyta geležinkelio linijos Tilžė–Labguva–Karaliaučius stotis. 1901 pastatytas paminklas kariams, kovojusiems už Vokietijos vienybę (1871 susikūrė Vokietijos imperija). 1848 iš 9537 parapijiečių lietuvininkų užrašyta 4253 (44,6 %), 1870 – 3707 (37,2 %), 1878 – apie 2000, 1900 iš apie 11 000 gyventojų – 2730 (24,7 %); maždaug tiek pat lietuvininkų gyveno iki I pasaulinio karo.
Per II pasaulinį karą 1945 Skaisgirius užėmė SSRS kariuomenė. Nuo 1946 gyvenvietė priklauso Kaliningrado sričiai; 1947–63 Bolšakovo rajono centras, 1963–2008 Slavsko rajono Bolšakovo apylinkės centras. Po 1945 sovietinė valdžia bažnyčioje buvo įrengusi kino salę; po 1990 pastatas perduotas stačiatikiams, čia vėl laikomos pamaldos (lietuvių ir rusų kalbomis).
1885 buvo 731, 1905 – 1285, 1910 – 1466, 1933 – 1894, 1939 – 2256, 1959 – 2052, 1989 – 2097, 1998 – 1853, 2002 – 2059, 2010 – 2448 gyventojai.
871
2271