skaitmennis bõsas, basso continuo (it. nuolatinis bosas), generalbõsas (vok. Generalbass < lot. generalis – bendras, visuotinis + it. basso – žemas), supaprastinta harmonijos užrašymo sistema, skirta improvizuoti klavišiniais, styginiais (liutnių šeimos) instrumentais akordine, ornamentine maniera. Skaitmeninis bosas kūrybinėje praktikoje taikytas nuo 16 a., pranoko baroko epochos chronologines ribas ir gyvavo du šimtmečius – nuo J. Peri, G. Caccini, E. de Cavalieri ir L. G. da Viadanos iki L. van Beethoveno (18 a.–19 a. pirma pusė). Pedagoginiais tikslais skaitmeninis bosas taikomas ir 21 a. pradžioje. Skaitmeniniu bosu buvo vadinamas signatūromis – arabiškaisiais skaitmenimis ir (arba) kitais ženklais – paženklintas apatinis faktūros balsas – bosas, kuris buvo harmonijos, akompanimento ir kompozicijos pagrindas.
Skaitmeninio boso terminas turėjo sinonimiškų istorinių ir nacionalinių pavadinimų. Lietuvoje 20 a. literatūroje skaitmeninis bosas vadintas generalbosu, cifruotu bosu, žymėtuoju bosu. Skaitmeninio boso signatūros nurodė sąskambį sudarančių intervalų atstumus nuo užrašyto boso garso. Signatūromis žymint sąskambių struktūrą buvo remiamasi nuostata, kad harmoninio sąskambio norma yra trigarsis, kuris nebuvo ženklinamas. Accompagnemento basso continuo (itališkai besitęsiančio boso akompanavimas) savo improvizaciniu pobūdžiu sudarė kontrastą su neimprovizuojamu, užrašytu akompanimentu – accompagnemento obligato (itališkai privalomas akompanimentas). Skaitmeninio boso sistema nefiksavo faktūros, ornamentų, žanrui būdingos ritmikos, tembrų, registrų, dinamikos, instrumentų sudėties ir kitų muzikos parametrų, todėl 17–18 a. muzikoje itin svarbus skaitmeninio boso atlikimo aspektas. Atlikėjai buvo įgalioti skaitmeninio boso pagrindu ne tik improvizuoti, bet ir solo balsui ar instrumentui sukurti puošnią ir turtingą akompanimento faktūrą. Skaitmeninio boso partijos atlikėjas privalėjo išmanyti apie įvairias akompanavimo technikas, manieras ir stilius, taikyti priderančius ornamentus bei melizmatiką (arpeggio, trilius, mordentus, foršlagus, ačakatūras, apodžatūras ir kita) ir akompanuoti pagal kūrinio žanrą.
Daugelis skaitmeninio boso teorinių darbų buvo skirti atlikėjams mokyti groti jo partiją. Didaktinio pobūdžio skaitmeninio boso teorijos veikalų parašė A. Agazzari, F. Bianchiardi, M. Praetorius, M. de Saint-Lambert’as, J.‑F. Dandrieu, G. Ph. Telemannas, J. S. Bachas, C. Ph. E. Bachas ir kiti. Skaitmeninio boso tradicija atspindėjo muzikos meno pagrindinius aspektus – atlikimo praktiką, pedagogiką, kompozicijos mokslą ir muzikos teoriją. Skaitmeninio boso signatūros buvo sisteminamos ir didaktiniais tikslais 18 a. traktatuose bei vadovėliuose parodomos lentelėmis. Jos apibendrino visus skaitmeninio boso epochos harmoninėje struktūroje vartojamus intervalus (nuo konsonansų iki disonansų).
Skaitmeninio boso mokslas neapsiribojo harmoninių sąskambių katalogizavimu ir signatūrų šifravimu; tai buvo improvizuojamo akompanimento menas (mokslas). Skaitmeniniam bosui atsirasti padėjo instrumentinė muzika, labiausiai klavišiniai muzikos instrumentai, tonacinės sistemos brendimas, harmonijos funkcinių santykių kristalizacija ir trigarsio kaip harmoninio vieneto sampratos įsigalėjimas. Greta kontrapunkto skaitmeninio boso teorija ir praktika buvo viena pagrindinių 17–18 a. muzikos teorijų. J.‑Ph. Rameau suformuota pagrindinio tono (itališkai basse fondamentale) samprata ir akordo apvertimo teorija leido labai supaprastinti skaitmeninio boso teoriją ir praktiką. Dėl to ilgainiui sumenko jo reikšmė, iškilo tonacinės harmonijos modelis. Sąskambių redukcijos į tris pagrindines funkcijas (tonika, dominantė, subdominantė) galimybė pakeitė skaitmeninio boso sistemą ir pamažu išstūmė ją iš muzikos praktikos. Skaitmeninio boso skaitmeniniai ženklai ilgainiui suformavo akordų pavadinimus ir jų ženklinimą. Skaitmeninio boso notacijos elementai ir kai kurie principai išliko džiazo ir populiariosios muzikos notacijoje.
cifruotas bosas; žymėtasis bosas; generalbosas;
L: G. Daunoravičienė Skaitmeninis bosas / Muzikos kalba d. 2 Barokas Vilnius 2006, Muzikos teorijos raidos aspektai das Generalbaßzeitalter epochoje / Menotyra 2006 nr. 1(42); P. Williams Figured Bass Accompaniment 2 vol. Edinburgh 1970; J. B. Christensen Die Grundlagen des Generalbaßspiels im 18. Jahrhundert. Ein Lehrbuch nach zeitgenössischen Quellen 21997; G. Hausswald Die Musik des Generalbaß‑Zeitalters. Das Musikwerk. Eine Beispielsammlung zur Musikgeschichte Laaber 2005.
960