skatymo psichològija, lektologijos sudedamoji dalis, psichologiniu aspektu nagrinėjanti žodinę ir dokumentinę komunikaciją bei skaitymo pocesą. Skaitymo psichologija tyrinėja skaitymo ryšį su skaitytojo psichikos savybėmis ir asmenybės bruožais, lemiančiais skaitymo poreikius, motyvaciją, tikslus, interesus, skaitymo intensyvumą ir efektyvumą. Analizuoja skaitymo aktą kaip psichofioziologinį procesą, dėmesio, suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės įtaką tekstui suprasti. Skaitymo psichologija apima ir skaitymo sutrikimų sritį (aleksija, disleksija), integruoja psichologijos ir bibliotekininkystės žinias bei tyrimo metodus. Skaitymo psichologija yra susijusi su skaitymo sociologija (nagrinėja skaitymą ir skaitytojus sociologiniu aspektu, knygą ir skaitymą socialiniame gyvenime ir masinių komunikacijų sistemoje, spaudos plitimo visuomenėje dėsnius, visuomeninių skaitymo poreikių susidarymą ir jų tenkinimo galimybes, socialinių, demografinių, profesinių veiksnių įtaką skaitymui, skaitytojų grupių tipologiją, skaitytojų auditorijos tyrimo kryptis, problematiką ir metodus), skaitymo pedagogika (nagrinėja skaitymo mokymo(si) dėsnius, didaktiką, metodiką ir būdus, jų taikymą praktiškai), biblioterapija (psichoterapijos metodas – gydymas specialiai parinktos literatūros skaitymu).
Skaitymo psichologijos ištakos siejamos su rusų bibliografo, bibliotekininko, knygotyrininko N. Rubakino 1929 sukurta teorija – bibliopsichologija.
1062