skalbikliai

skalbkliai, medžiagos arba jų mišiniai, kurių vandeniniais tirpalais plaunami nešvarumai. Skalbikliai sumažina vandens paviršiaus įtemptį, todėl vilgo nešvarumus – su organinės kilmės nešvarumais sudaro emulsiją, kuri lengvai pašalinama skalaujant. Dažniausiai naudojamos sintetinės skalbimo medžiagos ir muilas. Svarbiausia skalbiklių sudedamoji dalis – paviršinio aktyvumo medžiagos (PAM). Dažniausiai naudojami tie skalbikliai, kuriuose yra anijoninių PAM, sudarytų iš ilgos angliavandenilinės grandinės ir vandenyje tirpios anijoninės grupės (pvz., alkilbenzensulfonatai). Skalbikliai, kurių pagrindinė sudedamoji dalis katijoninės PAM (daugiausia amonio dariniai), būdingas germicidinis veikimas, todėl jie naudojami sanitarijoje, ligoninėse, t. p. liekamajam (neigiamajam) elektrostatiniam krūviui neutralizuoti (naudojami šampūnams gaminti). Į atskirą grupę išskiriami skalbikliai, kurių PAM yra nejonogeninė medžiaga (t. y. neskyla į jonus), jų tirpumą vandenyje lemia polinės grupės. Šie skalbikliai nereaguoja su kietu vandeniu, beveik neputoja, todėl plačiai naudojami indaplovėse. Skalbikliuose (daugiausia pradėtuose gaminti 21 a.), be svarbiausių sudedamųjų dalių – PAM, dar būna įvairių skalbimą gerinančių priedų: vandens minkštiklių ir buferių (dažniausiai natrio tripolifosfato – milteliuose ir sodos tirpalo – skystuose) optimaliam pH (9–9,5) palaikyti, cheminių baliklių (peroksidinių, kuriuose yra vandenilio peroksido, ir hipochloritinių, kuriuose yra chloro), optinių baliklių (sugeria ultravioletinę spinduliuotę ir skleidžia mėlyną šviesą, todėl seni audiniai atrodo balti, o ne pageltę), natrio karboksimetilceliuliozės (padidina elektrostatinį neigiamąjį krūvį, kuris neutralizuoja nešvarumų teigiamąjį krūvį ir leidžia juos lengvai pašalinti nuo celiuliozės pluoštų – medvilnės, šilko, viskozės), bazinių medžiagų, putokšlių, antiįgėriklių (neleidžiančių nešvarumams nusėsti), fermentų (šalinančių baltyminės kilmės nešvarumus, pvz., kraujo dėmes), kvapiųjų medžiagų ir kitų. Į skalbiklius dar dedama korozijos inhibitorių, priešpučių, dažiklių, konservantų, skaidomųjų medžiagų, kalkių šalinimo priemonių. Visi skalbikliai skirstomi į pagrindinius, pagalbinius ir apdailinius. Pagrindiniai skalbikliai būna universalieji ir specialieji (spalvotiems audiniams, vilnai, šilkui, užuolaidoms ir kitiems skalbti), pagalbiniai – mirkymui, dėmių šalinimui, balinimui, vandens minkštinimui. Prie apdailinių skalbiklių priskiriami audinių minkštikliai ir standikliai, lyginimą lengvinančios priemonės. Apdailiniai skalbikliai naudojami atskirai arba jų dedama į kitus skalbiklius. Skalbikliai gaminami miltelių, granulių, tablečių, pastų, skysčių pavidalo. Pagal tai, ar vandenyje suyra, ar ne, skalbikliai skirstomi į biologiškai skaidomus ir neskaidomus. 2004 Europos Sąjunga priėmė nuostatus naudoti tik biologiškai skaidžius skalbiklius, o nuo 2013 nenaudoti fosfatų (vietoj jų galima naudoti ceolitus). Skalbiklių poveikis aplinkai vertinamas pagal vandens temperatūrą skalbiant (lemia energijos sąnaudas), fasuotės savybes, po skalbimo nuotekose liekančias skalbiklių sudedamąsias dalis. Ekologiškiems skalbikliams nenaudojama plastikinė fasuotė (pvz., iš polivinilchlorido), jų sudėtyje nėra optinių baliklių ir dažiklių, chloro junginių, etilendinitrilotetraacto rūgšties (EDTA), fermentų, fosfatinių minkštiklių, kurie skatina dumblių ir kitų augalų augimą vandens telkiniuose.

2476