skalbmas, nešvarumų šalinimas skalbiklių tirpalu iš tekstilės medžiagų arba gaminių. Prieš skalbimą skalbiniai rūšiuojami pagal audinio rūšį, spalvą ir suterštumą. Skalbiama rankomis arba skalbykle naudojant skalbiklius. Skalbiant rankomis kai kurie skalbiniai (lininiai, medvilniniai, ypač nešvarūs) prieš skalbimą dar mirkomi vandeniniame ploviklių tirpale. Vilnoniai skalbiniai mirkomi vandens ir minkštiklių tirpale ne aukštesnėje kaip 20 °C temperatūroje. Virinimui skirti skalbiniai mirkomi šaltame vandenyje apie parą: balti skalbiniai mirkomi ne ilgiau 12 h drungname (iki 35 °C) vandenyje. Margus skalbinius pakanka pamirkyti 2–4 h. Baltiniai virinami apie 10 minučių 95 °C temperatūroje ir paliekami ataušti tame pačiame tirpale. Sintetiniai audiniai nevirinami. Vandenyje ištirpę skalbikliai apgaubia nešvarumų daleles, atplėšia jas nuo skalbiamos medžiagos ir perkelia į tirpalą. Švariau išskalbiama, kai skalbiniai veikiami mechaniškai, t. y. trinami, spaudomi. Skalbiant aukštesnėje tirpalo temperatūroje padidėja jo kinetinė energija ir nešvarumų dalelės arba jų agregatai suskaidomi į mažesnes daleles arba į pavienes molekules. Tada medžiagos geriau arba greičiau išskalbiamos. Suskaidymo laipsnis proporcingas apdorojimo trukmei, sugeriančio paviršiaus plotui (kuo labiau tirpalas putoja, tuo sugerties paviršius didesnis), spaudimų skaičiui, tirpalo cirkuliacijos greičiui. Skalbiama paprastai 30–40 °C temperatūros tirpale. Skalbiant labai užterštus skalbinius pramoniniu būdu naudojami įvairūs technologiniai variantai: skalbiklio tirpalas nenutrūkstamai cirkuliuoja viso skalbimo proceso metu, tirpalas keičiamas kiekvieną kartą jam susiteršus arba naudojami kombinuoti skalbimo būdai. Tirpalas nenutrūkstamai cirkuliuoja dažniausiai pagal ciklą: skalbyklės būgnas–filtras–skalbyklės būgnas. Pasibaigus skalbimo procesui, skalbiklio tirpalas išpilamas. Kitu atveju skalbiklio tirpalas keičiamas po kiekvieno jo suteršimo. Skalbiant tirpalas gali būti keičiamas keletą kartų. Daugelis skalbinių, ypač patalynė, užuolaidos, staltiesės, palaidinės, vyriški marškiniai, standinami naudojant standiklius, kurių dedama atskirai arba jų būna skalbiklių sudėtyje. Standinti skalbiniai ne taip greitai susiteršia, mažiau glamžosi, gražiau atrodo.
Lietuvoje
skalbimas (1923, fotografas Balys Buračas; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Kaime 19 a. ir 20 a. pradžioje dažniausiai kas 3–4 savaitės (prieš Velykas, Sekmines ir Kalėdas – vadinami didieji skalbimai) buvo skalbiama lapuočių medžių pelenų šarmu. Skalbiniai (žlugtas) sudedami į medinį kubilą, uždengiami drobule, apiberiami pelenais ir užpilami verdančiu vadeniu. Skalbiniai paliekami per naktį mirkti šarme, kitą dieną virinami dideliuose variniuose arba kitokiuose katiluose, paskui su kultuve velėjami ant liepto arba tam tikro suolo kūdroje prie namų, upelyje arba ežere (kai kur tik tada virinami). Turtingesniuose ūkiuose skalbdavo samdinės (mergos). Kartais būdavo telkiamos velėjimo talkos: kelios skalbėjos kultuvėmis skalbinius sutartinai daužydavo į taktą, čia pat skalbinius ir skalaudavo. Žiemą būdavo skalbiama virtuvėje, kartais velėjama ir eketėje. Skalbiniai buvo džiovinami kieme ant tvorų, krūmų, karčių, malkų, vėliau ir ant virvių; žiemą – klėtyje, daržinėje arba ant trobos aukšto, kai kurie dar kaitinami karštoje krosnyje.
Didesni skalbiniai buvo lyginami kočėlais ir rintėmis, mažesni – buteliu su karštu vandeniu, vėliau – geležine laidyne su žarijomis arba išimama kaitinamąja vidine plytele (skarelėms ir kitiems smulkiems skalbiniams lyginti). Nuo 20 a. pradžios vis labiau imta naudoti skalbiamąsias lentas, muilą (jo neretai šeimininkės išsivirdavo iš riebalų ir muilakmenio). Nuo 20 a. antros pusės mieste, kiek vėliau ir kaime skalbiama skalbyklėmis su muilu, sintetiniais skalbikliais, lyginama elektrinėmis laidynėmis.