skalūnų pramonė

degiųjų skalūnų perdirbimo gamykla Ida-Virumos regione (Estija)

skalnų prãmonė, kasybos pramonės šaka, kurios įmonės kasa ir perdirba skalūnus, pirmiausia degiuosius. Degieji skalūnai (jie gali būti išgaunami ir kaip angliakasybos šalutinis produktas) naudojami skalūnų naftai, benzinui ir kitam skystajam kurui, skalūnų dujoms, dervoms (iš kurių gaunamos įvairios alyvos, bitumai, koksai, lakai, dažikliai ir kiti chemijos produktai), cementui, statybinėms medžiagoms gaminti, uranui išgauti, taip pat kaip šiluminių elektrinių kuras. Bendrosios degiųjų skalūnų atsargos pasaulyje prilygsta daugiau kaip 5000 mlrd. barelių naftos, yra daugiau kaip 3 kartus didesnės už 21 a. pradžioje išžvalgytas žalios naftos atsargas ir ateityje, jei pritrūks naftos, gali tapti svarbiu ją pakeičiančiu energijos šaltiniu. 21 a. pradžioje skalūnų pramonė labiausiai išplėtota Estijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Ypač didelę ekonominę reikšmę skalūnų pramonė turi Estijoje, kurios teritorijoje yra 17 % Europos Sąjungos degiųjų skalūnų išteklių – perdirbant juos gaunama daugiau kaip 90 % Estijai reikalingos šiluminės ir elektros energijos, iš viso skalūnų pramonė sukuria 4 % šalies BVP. Narvos regione veikia dvi didžiausios pasaulyje šiluminės elektros jėgainės, naudojančios skalūnų kurą, ir didžiausia pasaulyje degiųjų skalūnų šachta Estonia. Iki 2006 pagal degiųjų skalūnų perdirbimą Estija pirmavo pasaulyje (pvz., 2005 jų perdirbta 14,8 mln. tonų), kartais gamindavo iki 70 % skalūnų pramonės pasaulinės produkcijos, bet vėliau ją pralenkė Kinija. Estijos skalūnų pramonės didžiausios bendrovės – Eesti Põlevkivi, Viru Keemia Grupp, Kiviõli Keemiatööstus, Kunda Nordic Cement. 2008 Kinija pagamino 375 000 tonų, Estija – 355 000 tonų, Brazilija – 200 000 tonų skalūnų naftos. 2005 didžiausius degiųjų skalūnų išteklius, perskaičiuotus naftos ekvivalentu, turėjo Jungtinės Amerikos Valstijos (301 566 mln. tonų), Rusija (35 470), Kongo Demokratinė Respublika (14 310), Brazilija (11 734), Italija (10 446), Marokas (8167 mln. tonų). Pagal šį rodiklį Estija užima tik 9, Kinija – 10 vietą pasaulyje, bet šios šalys pirmauja pagal skalūnų pramonės produkcijos gamybą, taigi didžioji dalis pasaulio skalūnų atsargų lieka nepanaudojama.

Nedegieji skalūnai yra viena svarbiausių ne metalo žaliavų, naudojamų, pavyzdžiui, keramikoje, jų gavyba pasaulyje parodyta lentelėje (Jungtinių Tautų duomenys).

* 2007

** 2005

*** 2004

Skalūnų pramonė kaip pramonės šaka atsirado 19 a. viduryje: 1837 komercinė degiųjų skalūnų gavyba pradėta Prancūzijoje (Autuno kasyklose), vėliau ir Didžiojoje Britanijoje (Škotijoje), Vokietijoje, Švedijoje, Australijoje, Brazilijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iki 19 a. pabaigos iš skalūnų daugiausia gaminta žibalas, lempų alyva, parafinas apšvietimui. Skalūnų pramonė gerokai išsiplėtė 20 a. 2–4 dešimtmečiais, nes didėjant automobilių ir sunkvežimių skaičiui baimintasi, kad gali pritrūkti benzino. Estijoje skalūnų gavyba pradėta 1916, iš pradžių naudojant juos krosnių ir geležinkelių transporto kurui, cementui, nuo 1921 – naftai, nuo 1924 – elektros energijai gaminti (Talino elektrinė 1924 tapo pirmąja pasaulyje, naudojančia skalūnus kaip pagrindinį kurą). Po II pasaulinio karo skalūnų pramonė stiprėjo SSRS (Estijoje ir Rusijoje), Kinijoje, bet daugelyje kitų šalių patyrė nuosmukį atradus daugiau lengvai prieinamų žalios naftos atsargų (dėl to gaminti naftą iš skalūnų tapo ekonomiškai netikslinga). Nuo 20 a. 10 dešimtmečio skalūnų pramonė vėl plečiasi kaip potenciali alternatyva naftai ir gamtinėms dujoms.

LIETUVOJE degiųjų skalūnų ištekliai daugiausia sutelkti pajūryje, tose pačiose vietose, kur išgaunama nafta, – jų paieškas pirmoji 2010 pradėjo bendrovė Minijos nafta. Skalūnų ištekliai glūdi pakankamai negiliai (2 kilometrų gylyje) ir gali būti išgaunami pramoniniu būdu, o bendrosios skalūnų dujų atsargos Lietuvoje, 2011 įvertinimu, gali siekti 113 mlrd. kubinių metrų.

2687

skalūnų nafta; skalūnų dujos; skalūnų gavyba