Skalvà (lot. Scalewo, Scalwo, Scalowia, Schalavonia, Schaluia, vok. Schalowen, Schalauen, Schalouwerlandt), istorinė baltų žemė, kurioje gyveno skalviai. Apėmė teritoriją abipus Nemuno, nuo Kuršių marių iki Šešupės žiočių apylinkių: rytuose iki Viešvilės ir Šventosios upių, vakaruose iki Rusnės upės išsišakojimo į Atmatą, Skirvytę, pietuose iki Nemuno ir Priegliaus vandenskyros (ribojasi su Nadruva), pietvakariuose siekė kitą Šventosios upę – Timbros (Golovkinskij kanal) intaką, šiaurėje iki Šešuvies ir Jūros santakos ir Ežeruonos. Skalvai priklausė ir Šilutės, Priekulės apylinkės. Pirmą kartą Skalva (Scalewo) paminėta 1231 Danijos mokesčių knygoje (Liber Censuum Daniae). Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis 14 a. pradžioje šią žemę vadino Scalowia.
baltai 11–12 a.
Naujausių archeologinių tyrinėjimų duomenimis, svarbūs kultūros ir kariniai centrai buvo Ramigė, Šereiklaukis (Šereiklaukio piliakalniai ir kapinynas), Viešvilė, Vilkyškiai, Dauglaukis, Vėluikiai, Rubokai (Rubokų kapinynas), dvasinis centras – Rambyno kalnas. Pastaruoju metu prie Nemuno ir Šešupės santakos archeologų rastas piliakalnis, su kuriuo sietina Dusburgiečio kronikoje minima pilis Sassowia, Sassow (Šešupės pilis?).
Skalva (kaip ir Nadruva) buvo Lietuvos karaliaus Mindaugo politinėje įtakoje. 1259 08 07 dokumentu jis Skalvą dovanojo Livonijos ordinui, bet šis Skalvos nepajėgė valdyti. 1275–78 ją užkariavo Vokiečių ordinas, numalšinęs Didįjį prūsų sukilimą (1260–74). Kai 1275 Vokiečių ordino karinis dalinys atplaukęs iš Labguvos užėmė Ragainės ir sugriovė Ramigės pilis (ši, manoma, stovėjusi ant Rambyno kalno), keršydami skalviai (apie 400 žmonių) laivais atplaukė iki ordino Labguvos pilies ir ją sudegino. Nuo 1289 Skalva priklausė Ragainės komtūrijai. Per karus Skalvoje ir Nadruvoje labai sumažėjo etninių gyventojų.
Iki 16 a. pradžios, žlungant Vokiečių ordinui, šiose ir gretimose baltų (aisčių) žemėse per šimtmečius susidarė savitas entnoteritorinis, etnokultūrinis regionas – Mažoji Lietuva. Išliko su Skalvos pavadinimu susijusių vietovardžių: Skalvė, Skalviai, Skalvkalnis, Paskalviai, upėvardis – Skalva.
Šiaurinė Skalva 1923–39 priklausė ir nuo 1945 priklauso Lietuvai, pietinė nuo 1946 – Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai.
L: V. Almonaitis, J. Almonaitienė Šiaurės Skalva Kaunas 22007.
1777
377