Skandinãvijos kalna (norv. Den skandinaviske fjellene, šved. Skanderna, suom. Skandit), kalnynas Skandinavijos pusiasalyje, Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijos šiaurės vakaruose. Ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 1700 km, plotis nuo 250–320 km šiaurėje iki 600 km pietuose.
Skandinavijos kalnai – kalnagūbrių ir fjeldų, suskaidytų tektoninių įdubų, sistema. Didžiausi ir aukščiausi fjeldai (nuo 700–900 iki 1200–1700 m aukščio) yra Skandinavijos kalnų pietinėje dalyje: Jotunheimenas, Dovrefjellis, Breheimenas, Reinheimenas, Rondane, Telemarkas. Aukščiausios viršukalnės – Galdhøpiggenas (2469 m) ir Glittertindas (2452 m, abu Jotunheimeno fjelde). Į šiaurę nuo šių fjeldų yra Trøndelago žemuma (tektoninė įduba), už kurios į šiaurę reljefas vėl aukštėja – plyti Sareko, Kebnekaisės plokščiakalniai. Jų vidutinis aukštis 1000–1800 m, didžiausias – 2104 m (Kebnekaisės kalnas). Šiaurėje Skandinavijos kalnai pereina į Finnmarko plokščiakalnį; vidutinis aukštis 300–500 m, didžiausias – 1139 m (Čohkaráššos kalnas). Vakariniai šlaitai statūs, uolėti, leidžiasi į Norvegijos ir Šiaurės jūrą, ten yra daugybė fjordų, pusiasalių bei salų. Rytiniai šlaitai nuožulnesni, pakopomis pereina į Norrlando plokščiakalnį.
Skandinavijos kalnai (Kebnekaisės masyvas, Švedija)
Skandinavijos kalnai susiformavo kaledoninės kalnodaros metu, veikiant denudacijos procesams, tačiau vėlesnių kalnodarų metu buvo tektoniškai suskaidyti ir vėl iškelti. Susidarę iš prekambro magminių ir metamorfinių uolienų. Kvartero periodo ledynmečių metu Skandinavijos kalnai buvo Europos apledėjimo centras, todėl paviršius labai paveiktas ledynų. Dabar reljefą formuoja erozija, o aukščiausiose vietose sniegas ir ledynai.
Skandinavijos kalnai ties Tarfalos moksline stotimi (Norvegija)
Klimatas vidutinių platumų jūrinis, su vėsiomis vasaromis, vidutiniškai šaltomis žiemomis ir gausiais krituliais. Rytiniuose šlaituose klimatas pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, sausesnis, didesni vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumai. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra svyruoja nuo –14 °C iki 2 °C, liepos mėnesio – nuo 6 °C iki 16 °C (tai priklauso nuo platumos, ekspozicijos ir aukščio). Vakarinėje dalyje dėl ciklonų ir Norvegijos šiltosios srovės yra šiltų žiemų anomalija – sausį temperatūra gali pakilti iki 20–24 °C. Vakariniuose šlaituose ir fjelduose iškrinta 1000–3000 mm, viršukalnėse iki 5000 mm, ryriniuose šlaituose 400–700 mm, šiaurinėje dalyje 300–800 mm kritulių per metus. Daugiausia kritulių iškrinta rudenį ir žiemą. Sniego riba Skandinavijos kalnų pietinėje dalyje siekia 1500–1700 m, šiaurinėje dalyje – 700–800 metrų. Aukščiausius masyvus dengia ledynai (Jostedalsbreenas, Folgefonas). Ledynai užima apie 3060 km2 plotą. Skandinavijos kalnai – santykinai smarkiai apledėję Europos kalnai. Daugiametis įšalas yra tik Skandinavijos kalnų šiaurinėje dalyje.
Upių tinklas tankus. Upės trumpos, vandeningos, didelių nuolydžių, maitinamos lietaus, sniego ir ledynų tirpsmo vandenų. Daug krioklių ir slenksčių. Ežerai tektoninės ir ledyninės kilmės.
Skandinavijos kalnų pietinėje dalyje yra plačialapių (bukų, ąžuolų) miškų. Šlaitai iki 1000–1100 m pietuose ir iki 300–600 m šiaurėje apaugę mišriaisiais ir spygliuočių miškais (eglių ir pušų su beržų ir uosių priemaiša). Iki 1500–2000 m aukščio yra retmiškiai ir kreivamiškiai, aukščiau – krūmynai, kalnų tundros ir pievos, aukščiausiose vietose – plikos uolos ir ledynai.
Veisiasi elniai, vilkai, lapės, kiškiai, lūšys, pietuose – taurieji elniai, stirnos.
1765