Skandinãvijos pùsiasalis (norv. Den skandinaviske halvøy, šved. Skandinaviska halvön, suom. Skandinavian niemimaa), pusiasalis Europos šiaurės vakaruose, tarp Barentso, Norvegijos, Šiaurės ir Baltijos jūrų.
Nuo Jutlandijos pusiasalio ir Danijos salyno Skandinavijos pusiasalį skiria Skagerako ir Kategato sąsiauriai. Bendras plotas apie 750 000 km2; 25 % teritorijos yra už šiaurės poliarinio rato. Apie 14,41 mln. gyventojų. Ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 1850 kilometrų. Plotis 370–805 kilometrai. Skandinavijos pusiasalio šiaurinėje dalyje yra Nordkyno kyšulys – šiauriausias Europos žemyninės dalies taškas (71° 08′ šiaurės platumos ir 27° 40′ rytų ilgumos). Pusiasalyje yra Norvegija, Švedija ir Suomijos šiaurės vakarinė dalis. Vakariniai krantai aukšti, uolėti, išraižyti fjordų. Ilgiausi ir giliausi fjordai: Sognefjordenas (204 km), Hardangerfjordenas (172 km), Trondheimsfjordenas (126 kilometrai). Rytiniai krantai neaukšti, uolėti, suskaidyti nedidelių įlankų. Pakrantėse daug šcherų, salų (apie 150 000). Didžiausios salos ir salynai: Lofoteno salos (plotas 1230 km2), Vesterålenas (2500 km2), Magerøya (275 km2), Sørøya (816 km2).
Skandinavijos pusiasalis
Paviršiaus reljefas labai įvairus. Išilgai pusiasalio eina Skandinavijos pusiasalio Skandinavijos kalnai. Skandinavijos pusiasalio rytinėje dalyje yra Norrlando plokščiakalnis (vidutinis aukštis 800 m), pakopomis žemėjantis Baltijos jūros Botnijos įlankos link. Čia žemės paviršiuje atsidengia kristalinis pamatas (Baltijos skydas). Skandinavijos pusiasalio pietrytinėje dalyje yra ežeringa ir kalvota Vidurio Švedijos žemuma, pietinėje dalyje – Smålando aukštuma (didžiausias aukštis 377 metrai). Norvegijos pietuose ir pajūryje yra siaurų (plotas 40–50 km) žemumų. Kvartero periodo ledynmečių metu Skandinavijos pusiasalio teritorija buvo apledėjimo centras. Vietomis ledyno storis siekė 1500 m (paskutinio apledėjimo metu – 2000–2500 metrų).
Skandinavijos pusiasalio kraštovaizdis žiemą
Klimatas Skandinavijos pusiasalio vakaruose ir pietuose vidutinių platumų jūrinis (švelnios žiemos, vėsios, vėjuotos vasaros, dažni lietūs), Skandinavijos pusiasalio vidurinėje dalyje – pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, šiaurėje – subarktinis. Klimatui įtaką daro šiltoji Norvegijos srovė, dėl kurios temperatūra pusiasalyje labiau keičiasi iš vakarų į rytus negu iš šiaurės į pietus. Liepos mėnesio vidutinė metinė temperatūra nuo 9–12 °C šiaurėje iki 15–17 °C pietuose, sausio mėnesio – nuo –3–8 °C šiaurėje pajūryje ir –10–20 °C žemyninėje dalyje iki 1–3 °C pietuose. Per metus žemumose iškrinta 300–800 mm, kalnuose 1500–3500 mm (vietomis iki 4000–5000 mm) kritulių. Sniego danga Skandinavijos pusiasalio šiaurėje laikosi spalio–gegužės mėnesiais, aukštikalnėse – visus metus; yra ledynų.
Upių tinklas tankus. Upės trumpos, vandeningos, didelių nuolydžių, maitinamos lietaus, sniego ir ledynų tirpsmo vandenų. Ilgiausios upės: Glåma (598 km), Dalälvenas (520 kilometrų). Upėse daug slenksčių, krioklių; didžiausi kriokliai – Kjelsfossenas (840 m), Kjeragfossenas (715 metrai). Ežerai (daugiausia tektoninės ledyninės kilmės) užima apie 6,8 % Skandinavijos pusiasalio ploto. Didžiausi ežerai telkšo Vidurio Švedijos žemumoje: Vänernas (plotas 5648 km2), Vätternas (1893 km2), Mälarenas (1140 km2).
Skandinavijos pusiasalio šiaurinėje dalyje vyrauja šlynžemiai ir durpžemiai, vidutinėje ir pietinėje dalyse jauražemiai, pasitaiko rudžemių. Kalnuose vyrauja uolėtžemiai, pradžiažemiai, lygumose – šlynžemiai, balkšvažemiai, išplautžemiai, yra kalkžemių.
Miškais apaugę apie 45 % Skandinavijos pusiasalio teritorijos. Pietinėje ir pietvakarinėje dalyje vyrauja lapuočių miškai (auga ąžuolai, bukai, uosiai, lazdynai), kuriuos einant į šiaurę keičia mišrieji ir spygliuočių miškai (vyrauja pušys, eglės). Skandinavijos pusiasalio šiaurinėje dalyje miškatundrė ir tundra (auga beržai keružiai, samanos, kerpės). Kalnuose – vertikalusis zoniškumas. Miškuose veisiasi briedžiai, taurieji elniai, stirnos, rudieji lokiai, kiaunės, lapės, vilkai, lūšys, voverės. Ežerų ir upių pakrantėse yra bebrų, ūdrų. Gausu paukščių: tetervinų, kurtinių, kryžiasnapių, genių, paukštvanagių, pakrantėse – gagų, žąsų, ančių, gulbių, žuvėdrų, kirų. Tundroje veisiasi šiauriniai elniai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, lemingai. Upėse ir ežeruose gausu ungurių, ešerių, upėtakių, lašišų, lydekų.
Sareko nacionalinis parkas (plotas 1970 km2), Stora Sjöfalleto nacionalinis parkas (1278 km2, abu įkurti 1909; pirmieji nacionaliniai parkai Europoje) ir Padjelantos nacionalinis parkas (1984 km2, įkurtas 1962) Švedijoje yra Laplandijos (įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą, 1996) dalis. Didžiausios saugomos teritorijos: Hardangerviddos (3422 km2, įkurtas 1981; Norvegijoje), Lemenjoki nacionalinis parkas (2850 km2, įkurtas 1956; Suomijoje), Saltfjelleto-Svartiseno (2105 km2, įkurtas 1989; Norvegijoje) nacionaliniai parkai.
1765