skandinavzmas, panskandinavzmas (pan… + skandinavizmas), Skandinavijos valstybių ir tautų politinį, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą skatinantis judėjimas. Siaurąja prasme skandinavizmu vadinamas 19 a. 5–7 dešimtmečių judėjimas dėl Danijos, Norvegijos ir Švedijos suvienijimo.
Atsiradimas
Skandinavizmo idėjos kilo 19 a. pradžioje, jas paskatino archeologijos ir filologijos mokslų laimėjimai, atskleidę ankstyvaisiais istoriniais laikotarpiais buvusią šių tautų kultūrinę vienybę. Manoma, skandinavizmo pradininkai buvo Danijos studentai, mokslininkai, rašytojai, kurie 19 a. 2–3 dešimtmečiais propaguodami Skandinavijos tautų susivienijimą (vadinamosios Kalmaro unijos liaudišką atgaivinimą) siekė prisidėti prie nacionalinės rinkos plėtimo ir norėjo, kad formuotųsi skandinavų tauta.
Judėjimą paskatino ir Europos įvykiai: italų kova dėl susivienijimo, pangermanizmo idėjų plėtra, Rusijos ekspansijos baimė. Liberalieji visuomenės sluoksniai skandinavizmą laikė kovos su konservatoriais priemone.
Tikslai
Įvairiose šalyse skandinavizmo šalininkai siekė savų tikslų: Danijoje skandinavizmas turėjo daugiau didžiadaniškų ir antivokiškų (pirmiausia antiprūsiškų) bruožų, Švedijoje šią idėją pirmiausia propagavo monarchija (19 a. Švedijoje užsienio politika buvo karaliaus veiklos sfera), siekianti visų Skandinavijos valstybių susivienijimo vadovaujant Bernadotų dinastijai.
Įtakos sumažėjimas
Skandinavizmo idėjų įtaka sumažėjo po 1864 Danijos–Prūsijos karo (Danijos karas) dėl Šlėzvigo, per kurį Švedija (ir jai priklausanti Norvegija) atsisakė karine jėga paremti Daniją, vėliau skandinavizmo stipriau neberėmė nė vienos šalies politinis elitas.
Neoskandinavizmas
Po Pirmojo pasaulinio karo skandinavizmo nuotaikos atgimė Švedijos visuomenės veikėjams 1919 paskatinus vadinamųjų Šiaurės asociacijos draugijų steigimą visose Skandinavijos šalyse (t. p. ir Islandijoje, Grenlandijoje, Farerų salose). Neoskandinavizmas, arba nordizmas (skiriasi nuo šiauriečių išskirtinumą teigiančios rasistinės teorijos nordizmo), tapo daugiau kultūriniu judėjimu.
Jo plėtra 20 a. parodė, kad tai nevienareikšmis procesas. Daug vienijančių veiksnių (kalbų, papročių, daugelio teisės aspektų panašumas, vyraujanti protestantų religija ir kita) yra šio reiškinio katalizatoriai, dėl jų įtakos gyvybingi keli politiniai procesai, pvz., 1952 įkurta Šiaurės Taryba (1955 prie jos prisidėjo Suomija, iš dalies savarankišką atstovavimą 1970 gavo Alandų ir Farerų salos, 1984 – Grenlandija) yra patariamasis institutas, bet daugiausia per pavaldžias vietines organizacijas daro įtaką Skandinavijos šalių vyriausybių oficialiai politikai, partijų veiklai ir ypač neformaliam pareigūnų bendradarbiavimui (praktiškai visi bet kurios šalies ministrai sprendimus, kurie tiesiogiai liečia kitą šalį, priiminėja tik pritarus atitinkamos šalies ministrui; panašiai koordinuojama ir šalių veikla daugelyje tarptautinių organizacijų).
Šalių suderintą, neretai vienodą politiką skatina ir 1971 įkurtos Šiaurės Ministrų Tarybos veikla. Daugiau ar mažiau vieningos valstybės sukūrimą stabdo nuo seno artimesni Suomijos prekybiniai ryšiai su Rusija, Danijos – su Vokietija, Norvegijos – su Didžiąja Britanija, skirtingai sprendžiamos saugumo problemos (jautrūs Suomijos ir Rusijos santykiai gynybos sferoje, Švedijos neutraliteto politika, Danijos ir Norvegijos dalyvavimas NATO).
Europos Sąjungos bendroji ekonominė politika t. p. pasirodė patrauklesnė nei Šiaurės šalių bendrosios rinkos kūrimo įvairūs projektai (stojimo į Europos Sąjungą atsisakiusios Norvegija ir Islandija išlieka Europos ekonominės erdvės narėmis). Siūlymų kurti Šiaurės šalių laisvesnę ar glaudesnę federaciją 21 a. pradžioje viešojoje erdvėje pasirodo nedaug. Tai rodo, kad skandinavizmas nėra artimos ateities programa, bet pati idėja išlieka perspektyvi.
Šiaurės asociacijos draugijos; neoskandinavizmas; nordizmas