skandinãvų kabos, šiáurės germãnų kabos, indoeuropiečių šeimos germanų kalbų grupės šiaurės germanų kalbų pogrupis. Sudaro danų kalba (apie 5,5 mln.), fareriečių kalba (apie 50 000–60 000), norvegų kalba (apie 5 mln.), islandų kalba (apie 200 000), švedų kalba (api 9 mln.), t. p. išnykusi norno kalba (ja iki 18 a. kalbėta Šetlando ir Orknio salose). Vartojamos Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Farerų salose, Grenlandijoje (greta Grenlandijos eskimų k.), Suomijoje (daugiausia Suomijos švedų gyvenamuose regionuose), t. p. skandinavų išeivių Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur. Skandinavų kalbos pasižymi labai redukuota fleksija (išlikusi tik kilmininko linksnio galūnė), tarinys nederinamas su veiksniu pagal jo linksnį ir asmenį, moteriškosios ir vyriškosios giminės kategorija dažnai susilieja į vieną. Skandinavų kalbos nuo kitų germanų kalbų skiriasi žodžio pradžioje nukritusiu j, prieš lūpinius balsius išnykusiu w, priebalsių asimiliacija. Seniausi skandinavų kalbų rašto paminklai – 3–4 a. runų įrašai. 12 a. senąja islandų kalba buvo surašyti padavimai (sagos) apie garsių žmonių ir dievų gyvenimą, pavadinti bendru Edų vardu. Islandų kalba dėl geografinės atskirties yra mažiausiai nutolusi nuo savo prokalbės ir yra archajiškiausia (po gotų kalbos) iš visų rašto paminklus turinčių germanų kalbų. Pirmieji norvegų raštai (išskyrus runas) siekia 12 amžių. Kiek vėlesni yra danų ir švedų rašto paminklai (apie 13 amžių). Po 1397 Norvegijos, Švedijos ir Danijos unijos norvegų kalba ėmė stipriai veikti danų kalba. Danų kalba įsigalėjo viešajame gyvenime, bet norvegų kalbos tarmių veikiama įgijo mišrios norvegų-danų rašytinės kalbos formą, vadinamą bukmolu (Bokmål). Greta jos nuo 19 a. imta kurti bendrinę kalbą, paremtą tik norvegų tarmėmis, vadinamą niunošku (Nynorsk). Abi kalbos vartojamos ir dabar. Skandinavų kalbų kilmė yra bendra, todėl esama diskusijų, ar jas galima laikyti atskiromis kalbomis, ar tai vienos kalbos dialektai.
2386