škãplierius (lenk. szkaplerz < lot. scapularium – pečių apdangalas), abito sudedamoji dalis, katalikų sakramentalija. Yra didysis, arba vienuolinis, ir mažasis škaplierius. Didysis škaplierius yra ilgas stačiakampis krūtinės pločio audeklas su iškirpte galvai, katalikų vienuolių aprangos dalis; dėvimas ant abito – viena dalis dengia krūtinę, kita nugarą. Nešiojamas nuo 13 a. vidurio.
Škaplieriaus tradicija kilusi iš karmelitų vienuolio šv. Simono Stocko (mirė 1251) gautų apreiškimų. Priklausomai nuo vienuolijos ir pasauliečių brolijos, būna įvairių spalvų, formų ir dydžių. Kai kurių vienuolijų škaplieriaus spalva kitokia negu abito, moterų – dažniausiai baltas. Simbolizuoja Kristaus kryžiaus nešimą, paklusnumą Jėzui Kristui (švelnų jungą, lengvą naštą; Mt 11, 29–30). Mažasis škaplierius yra juostele arba virvele sujungtos dvi kvadratinės arba stačiakampės audeklo (tradiciškai vilnonio) skiautelės su Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų atvaizdais. Nešiojamas ant kaklo. Kilo iš didžiojo škaplieriaus. Per tam tikras apeigas mažasis škaplierius palaiminamas ir uždedamas tikinčiajam ant kaklo. Mažąjį škaplierių dažniausiai nešioja priklausantieji škaplieriaus brolijai, įsipareigojusieji labiau praktikuoti dvasingumą.
mažasis škaplierius
2245