skarabjas (gr. skarabeios, lot. scarabaeus), senovės Egipto religijoje ir mitologijoje – Saulės kuriamosios galios, gamtos atgimimo, atsinaujinimo, Žemės ir Saulės sąsajų, sielos pomirtinio gyvenimo simbolis; Saulės dievo, demiurgo, pasaulio ir žmonių kūrėjo Cheprio įsikūnijimas ir jo šventasis gyvūnas. Heliopolio eneadoje skarabėjas tapatinamas su Atumu, laikomas jo, kaip tekančios Saulės, įsikūnijimu. Skarabėjas yra ir pavasario Saulės, atnešančios gamtos atgimimą, naują gyvybę, ir žmogaus sielos išbandymų, jos gebėjimo nuolat atsinaujinti, nugalėti gyvenimo sunkumus simbolis. Skarabėją balzamuodavo (kai kurių mokslininkų teigimu, kaip auką dievui Chepriui), vaizduodavo ant sarkofagų (į juos ir įdėdavo skarabėjų), laidojimo patalpų sienų. Skarabėjas laikytas slaptąja žmogaus širdies galia (skarabėją įdėdavo ir į mumijos vyturus, kaip mirusiojo širdies simbolį, dažnai – kartu su tekstais iš Mirusiųjų knygos) ir impulsu, kurį siela gauna po mirties, kad galėtų sėkmingai pereiti į pomirtinį pasaulį. Skarabėjas t. p. simbolizavo mokinį ir jo kelią į išmintį. Sakarabėjas siejamas su Mėnuliu ir Saule. Sparnai simbolizuoja akis: vieną – matančią naktį, siejamą su Mėnuliu, kitą – dieną, siejamą su Saule.
skarabėjo-Cheprio skulptūra (marmuras, XVIII dinastija) Karnako šventykloje Egipte
Ant skarabėjo nugaros yra vieta, kuri simbolizuoja Dangaus ir Žemės galių susijungimą. Buvo gaminama skarabėjo formos (arba su jo atvaizdais) antspaudai (fajansiniai, akmeniniai), amuletai, papuošalai, maginiai, religiniai reikmenys ir kita; Karnako šventyklų komplekse išlikusi kolona su skarabėjo raižiniais.
Senovės graikų, romėnų, etruskų, finikiečių mene t. p. naudota skarabėjo atvaizdai.