skepticzmas (gr. skeptikos – stebintis, tyrinėjantis), skeptikų filosofija, filosofinė nuostata, paremta įsitikinimu, kad neįmanomas patikimas ar apskritai joks pažinimas.
Skepticizmo bruožai
Būdinga metodiškas abejojimas juslių patikimumu, žmogaus proto galia ir pasaulio pažinumu, taip pat dogminių nuostatų kritika, atsisakymas turėti aiškias pažiūras ar nuomonę visais ar tam tikrais klausimais. Skepticizmo terminu taip pat vadinama antikoje susiformavusi filosofijos kryptis ir mokykla (ar kelios panašios mokyklos) bei skeptiškai orientuotos vėlesnių laikotarpių filosofijos kryptys.
Skepticizmo atmainos
Kaip filosofinė nuostata skepticizmas gali būti saikingasis arba radikalusis. Saikingasis skepticizmas nubrėžia pažinimo ribas, atmesdamas perdėtus siekius pažinti pasaulį arba patikimai pagrįsti įgytą pažinimą. Radikalusis skepticizmas visiškai neigia galimybę pažinti tikrovę ir pagrįsti pažinimą. Skepticizmas gali būti teorinis, kai bandoma neigti teorinio pažinimo ir jo pagrindimo galimybę (nors įgytos žinios laikomos patikimomis vadovautis gyvenime), ir praktinis, kai abejojama net praktiniu žinių ir sveiko proto nuostatų patikimumu, ne tik žmogaus mąstymu, bet ir kūno juslėmis bei nusistovėjusia žmonių elgesio praktika. Skepticizmas gali būti dalinis, kai abejojama tik tam tikros pažinimo srities (pavyzdžiui, kurio nors mokslo) ar pasaulėžiūros (religinės, mokslinės ir pan.) teisėtumu ir patikimumu, ir absoliutusis, kai metodiškai abejojama visų pažinimo sričių, dvasinių veiklų, pasaulėžiūrų ir kasdienio elgesio taisyklių verte, teisėtumu ir patikimumu. Kai kurie skeptikai vengdami, kad radikalus negatyvumas nevirstų dogmatizmu, atsisako griežtai atmesti ne tik pažinimo galimybę, bet ir jo negalimybę.
Antikinio skepticizmo pradžia
Skepticizmui artimų nuostatų galima aptikti jau ikisokratinėje graikų filosofijoje (ypač Ksenofano, Parmenido ir Demokrito). Ksenofanas skyrė tik dievų įgyjamą patikimą žinojimą ir nuomonę, kuria turi tenkintis mirtingieji ir kuria patikėti galima tik iš dalies. Sokrato, teigusio, kad jis žinąs vien tai, kad nieko nežino, pozicija artima skepticizmui (antikos skeptikai laikė Sokratą vienu savo įkvėpėjų). Tam tikrų skeptinės nuostatos elementų esama ir Platono filosofijoje. Visa tai rodo jo nenoras filosofines pažiūras skelbti savo vardu, radikalus kritiškumas ir subtili ironija, nukreipta prieš dialogų veikėjus, kurie laikosi per daug tvirtų ir apibrėžtų pažiūrų.
Skepticizmas helenizmo laikotarpiu
Skepticizmas kaip instituciškai apibrėžta filosofijos kryptis, siejama su tam tikromis filosofinėmis mokyklomis, pradėjo formuotis tik helenizmo laikotarpiu. Pironas, vienas pirmųjų radikalių skeptikų, savo teorines nuostatas taikė gyvenime. Meninė tapytojo praktika, paremta percepcinių iliuzijų kūrimu, išmokė Pironą nepasitikėti net kūno juslėmis, regėjimu. Pirono skepticizmas reiškėsi veikiau praktine nuostata, leidžiančia pasiekti dvasios ramybę ir išlikti kilniadvasiškai kukliam, nei išplėtota teorine pozicija. 3 a. prieš Kristų skepticizmas įgijo aiškesnį institucinį pavidalą, kai skeptines nuostatas pradėjo reikšti Platono akademijos vadovas Arkesilajas. Spėjama, Arkesilajui, kaip ir šios akademijos kitiems atstovams, didesnį poveikį darė ne Pirono, bet Sokrato skeptinės nuostatos ir skepticizmo apraiškos Platono veikaluose. Arkesilajo pagrindinis taikinys buvo stoicizmas (ypač teologija ir etika), helenizmo laikotarpiu laikytas dogmatinės filosofijos pavyzdžiu. Šios akademijos atstovas Karneadas Kirėnietis sukūrė šiek tiek švelnesnę skepticizmo versiją, vadinamą akademiškuoju probabilizmu – kiekvienam teigimo ar neigimo formą turinčiam teiginiui reikalavo priskirti tam tikrą tikėtinumo laipsnį, taip mėgindamas išvengti tiek pozityvaus, tiek negatyvaus dogmatizmo. Šio mąstytojo skepticizmas buvo universalesnis ir teorine prasme griežtesnis, nes reikalavo abejoti ne tik paskirais pozityviais teiginiais, bet ir negatyviais (net esminės abejojimo nuostatos patikimumu). Nors vėliau Platono akademija grįžo prie dogmatiškai interpretuotos Platono filosofijos, 1 amžiuje prieš Kristų pironiškąjį skepticizmą vėl atgaivino Ainesidemas.
Seksto Empiriko filosofija
Paskutinis antikinio skepticizmo tarpsnis siejamas su Sekstu Empiriku. Jo veikalai yra pagrindinis žinių apie antikinį skepticizmą šaltinis. Šis mąstytojas nuodugniai nagrinėjo vadinamuosius skeptinius tropus, nukreiptus prieš bet kokias apibrėžtas pažiūras, kritiškai analizavo epistemologines žinių įgijimo sąlygas. Sakydamas, kad bet kokio pažinimo tikrumas neįmanomas be to tikrumo kriterijaus, Sekstas Empirikas teigė, kad šio kriterijaus patikimumą būtina patikrinti remiantis kitu kriterijumi ir taip iki begalybės. Anot jo, begalinis pažinimo kriterijų regresas paneigia bet kokio pažinumo tikrumą ir patikimumą. Jo veikalai rodo, kad antikos skeptikai siekė užimti neapibrėžtą poziciją tarp dviejų kraštutinių teiginių, sakydami, jog tam tikro požiūrio jie laikosi ne labiau nei jam priešingo. Skeptikai buvo įsitikinę, kad kasdienybėje įmanoma remtis nusistovėjusiomis žmonių elgesio normomis, nevertinant jų teoriškai. Pagrindinis susilaikymo nuo apibrėžtų dogmatiškų nuostatų bei jomis pagrįstų radikalių sprendimų tikslas – dvasios ramybė. Anot jų, net ir nesant jokių patikimų pažinimo kriterijų, kasdienybėje įmanoma remtis protinga tikimybe.
Skepticizmas viduriniais ir naujaisiais amžiais
Ankstyvųjų vidurinių amžių filosofijoje tam tikrų skepticizmo elementų aptinkama šv. Augustino ir kai kurių kitų krikščionių mąstytojų tekstuose, juose iš religinių pozicijų skeptiškai abejota pagonių sukurto mokslo patikimumu. Vėlesnei vidurinių amžių filosofijai skepticizmas nebūdingas, bet visus dogmatinius teiginius siekta kritiškai patikrinti ir gerai argumentuoti, kiekvieną jų skeptiškai tyrinėjant. Naujaisias laikais skeptines nuostatas reiškė M. de Montaigne’is, D. Hume’as ir kiti mąstytojai. R. Descartes’as, savąjį filosofijos projektą sumanęs kaip absoliučiai akvaizdaus ir patikimo žinojimo įgijimą, kuriuo turėjo būti įveiktas bet koks radikalus skepticizmas, paneigė į dogmatizmą nukrypusią tradicinę metafiziką ir kai kurioms skeptinėms nuostatoms nenoromis suteikė dar tvirtesnį pagrindą. I. Kantas savo filosofine teorija, pagrįsta transcendentalių patyrimo ir pažinimo sąlygų analize ir skirtimi tarp žmogaus protui pažinaus daikto ir daikto savaime, nubrėžė pažinimo ir mąstymo ribas, netiesiogiai prisidėjo prie moderniajam laikotarpiui būdingų skeptinių nuostatų formavimosi. 18 a. šviečiamajai prancūzų filosofijai būdinga savitas skepticizmas, prieštaraujantis tradicinei religijai bei kitoms tradicijos apraiškoms.
Skepticizmas 19–21 amžiuje
Kiek kitokį skepticizmą skleidė 19 a. romantikai, kritikavę ne tik tradicinį religingumą, bet ir Šviečiamojo amžiaus suformuotą racionalaus proto kultą ir neigę mokslo siekių pagrįstumą. Vienas žymiausių skeptiškai orientuotų 19 a. filosofų buvo F. Nietzsche.
Nuo 20 a. pradžios skeptinės nuostatos įvairiais pavidalais buvo ar yra reiškiamos pragmatizmo, neopozityvizmo, egzistencinės filosofijos, neomarksizmo, poststruktūralistų ir postmodernistų veikaluose. Skepticizmo elementų yra ir šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje.
skeptikai
L: J. Barnes. The Toils of Scepticism Cambridge 1990; L. Groarke Greek Scepticism Montréal 1990.
708