skersinė fleita

skersnė fleità, muzikos instrumentas – pučiamasis aerofonas.

Sandara

Skersinę fleitą sudaro galvutė su anga orui pūsti, vidurinė dalis su garso skylutėmis bei vožtuvėlių ir svirtelių mechanizmu ir apatinė dalis su keliomis skylutėmis bei vožtuvėliais, pasibaigianti siauromis žiotimis. Daroma iš įvairių metalo (kartais ir medžio) rūšių. Korpusas cilindriškas arba šiek tiek kūgiškas. Muzikantas fleitą laiko horizontaliai, žiotys nukreiptos į dešinę, pučia oro srovę į angą pūstuko šone. Naudojama vadinamoji T. Böhmo skersinė fleita. Būna įvairių dydžių ir derinimų.

Rūšys

Šeimos svarbiausias instrumentas – didžioji fleita. Jos diapazonas c¹ (h)–c⁴ (e⁴). Naudojama simfoninėje (orkestre dažniausiai 2–4), kamerinėje muzikoje. Dar pučiama mažoji fleita (diapazonas d¹–b⁴). Simfoniniame orkestre naudojama 1 (retai 2) mažosios skersinės fleitos. Altinės fleitos diapazonas g (fis)–g³, pučiama solo arba fleitų ansamblyje (apatinis balsas), simfoniniame orkestre altinė skersinė fleita gana reta. Būta ir žemesnės tesitūros skersinių fleitų, bet jos naudojamos itin retai.

Istorija

Skersinių fleitų pirmtakų įvairiuose kraštuose būta jau 9 amžiuje. Europoje jos atsirado apie 10 a., paplito 12 amžiuje. Nuo 17 a.antros pusės skersinės fleitos pamažu ėmė stumti iš naudojimo iki tol vyravusią išilginę fleitą. 18 a. skersinė fleita tapo visaverčiu koncertiniu instrumentu.

1042