skerstùvės, kiaulės skerdimas; paprotys paskerdus kiaulę daryti vaišes, duoti skerdienos padėjusiems kaimynams bei neturtingiesiems.
Skerstuvių papročius ir vaišes 16 amžiuje pirmą kartą plačiai aprašė J. Łasickis, vėliau savo veikaluose minėjo M. Strijkovskis, M. Pretorijus ir kiti autoriai. Namų šeimininkas virdavęs kruopas su mėsa, juką ir pats su tam tikromis apeigomis vaišindavęs skerstuvių talkininkus, 18 amžiuje vaišes ruošdavo šeimininkė. Kai kur susūdžius mėsą vaišės būdavo rengiamos vakare, į jas kviečiami skerstuvių talkininkai ir kaimynai. Po vaišių jaunimas linksmindavosi, šokdavo. Nuo 19 amžiaus pabaigos išnykus skerstuvių vaišėms valstiečiai padėjusius skersti kiaulę kaimynus vaišindavo šviežia mėsa, vėdarais, juka, šiupiniu, alumi, dar įduodavo parsinešti šviežienos.
Skerstuvių mėsos nešimo kaimynams paprotys kai kur išliko iki 21 amžiaus pradžios.