skiautinỹs, tekstilės dirbinių technika: nedidelės įvairių spalvų ir raštų audinių skiautės susiuvamos šonais taip, kad sudarytų ornamentinę (dažniausiai geometrinę) kompoziciją; šia technika sukurtas dirbinys. Iš skiaučių siuvami įvairūs buitiniai ir dekoratyviniai dirbiniai, drabužiai, unikaliosios tekstilės kūriniai. Skiautinys susideda iš 3 sluoksnių: viršutinio – ornamentinio, vidurinio – šiltinančio užpildo ir pamušalo. Skiautinys kartais derinamas su kitomis technikomis – aplikacija, siuvinėjimu, spausdinimu; reljefiškumas išgaunamas tam tikrose vietose klojant dar vieną užpildo sluoksnį. Ornamentas dėstomas taisyklingai, ritmiškai, dažnai šachmatine tvarka (tolygiai arba centriškai) arba laisvai, asimetriškai (vadinamasis crazy skiautinys). Skiautinys dar vadinamas kviltu, pečvorku.
Istorinė apžvalga
Dėl nesudėtingo atlikimo skiautiniai paplitę visame pasaulyje. Ankstyviausi skiautiniai iš senovės Egipto, Kinijos ir Amerikos datuojami penktu–trečiu tūkstantmečiu prieš Kristų. Manoma, per kryžiaus karus iš Artimųjų Rytų skiautiniai pateko į Europą. Viduramžiais Europoje ir Japonijoje skiautinys naudotas ne tik buityje, bet ir kariuomenėje – siūtos vėliavos, apranga, palapinės. Riteriai po šarvais vilkėdavo iš skiaučių pasiūtas vatines striukes. Anglijos nuotakos turėdavo kraitines skiautinių antklodes su įsiūtais savo giminę simbolizuojančiais motyvais. Skiautinių rankdarbiai buvo populiarūs ir tarp aukštuomenės. Amerikoje ir Australijoje skiautinius išpopuliarino kolonistai europiečiai. 1871 sukurta speciali siuvamoji mašina (vadinamoji longarm), susiuvanti audinį kartu su užpildu ir pamušalu. Skiautinių paklausa išaugo 20 a. 3–4 dešimtmetyje per ekonominę krizę, po II pasaulinio karo – sumenko. Skiautiniu vėl susidomėta 8–9 dešimtmetyje. Įvairiose šalyse buriasi skiautinių klubai, rengiamos specializuotos parodos, konkursai, leidžiami periodiniai leidiniai. Skiautinius kuria ir profesionalios dailininkės.
Lietuvoje
Lietuvoje dėl audimo paplitimo ir menko fabrikinių audinių naudojimo kaime skiautiniai buvo ne tokie populiarūs kaip kituose kraštuose (ankstyviausi muziejuose turimi skiautiniai yra iš 19 a.–20 a. pradžios). Susidomėjimas skiautiniu kilo 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje. 21 a. pradžioje veikia apie 20 skiautininkių klubų: Vilniuje – Rūta (įkurta 1989, buria tautodailininkes), Urtė (įkurta 1991, profesionalias dailininkes), Skiautinukė (įkurta 2003), Kaune – Skiaučių menas (įkurta 1995), Šiauliuose – Kamena (įkurta 1998), Panevėžyje – Radasta (įkurta 1999), Utenoje – Vorė (įkurta 2004) ir kiti. 1998 Vilniuje surengta Baltijos jūros šalių skiautinių paroda, 2010 – lietuvių ir latvių skiautinių paroda Spalvų žaismas skiautiniuose, 2002, 2004 – Lietuvos skiautinių parodos. Kuriami kolektyvinio darbo skiautiniai – klubo Skiaučių menas narių skiautinys iš 2000 nesikartojančių kvadratėlių (1999) ir skiautinys Jūratė ir Kastytis (2003), klubo Urtė skiautinys Vilniaus senamiesčio albumas (2004).
A. Trukšinienės sukurtas skiautinys Sniegena (medvilnė, 1999)
Skiautinių sukūrė G. Kriaunevičienė, Aldona Tamonytė, Laima Kygaitė, Onutė Kujelienė, A. Surgailienė, Jadvyga Orantienė, Ina Nenortienė, Ramutė Raciūtė, Zita Nijolė Družinskaitė, Daiva Rutkauskienė, Jurgita Čerškuvienė, D. Masiulienė, Rita Gašpuitienė, A. Trukšinienė.
-kviltas; -pečvorkas; -skiautiniai
L: Z. N. Družinskaitė Skiautiniai Lietuvoje Vilnius 2009; B. Chainey The Essential Quilter: Tradition, Techniques, Design, Patterns and Projects Devon 1977.
2972