skiẽčiai, amatininkai, kaimiškų audimo staklių skietų dirbėjai.
Lietuvoje skiečiai skietus dirbo iš savo medžiagų užsakovams arba rinkai. Dažniausiai skiečiai buvo mažažemiai valstiečiai. Skiečių darbo įrankiai: dvipeilis oblius skieto strustims drožti, pagaliukas su pailga išpjova išvirintai, karštai medžio trinkelei (iš jos drožiamos skieto strustys) prilaikyti, suoliukas (vadinamasis ožys) sėdint pinamam skietui įtvirtinti, lygus pagaliukas (vadinamieji muštuvai) strustims tarp skieto rėmelių prispausti, aštrus smailiagalis peilis nupinto skieto strusčių šerpetoms išskutinėti, švitrinis popierius skieto strusčių briaunoms nugludinti, riestagalis geležinis strypas išgaubtu galu (vadinamasis lygintuvas) dervuotiems skieto pinams sulydyti. Strustims gaminti skiečiai naudojo skalią beržo medieną, išdžiovintas nendres, pinams – susuktus iš kelių siūlų lininius verpalus. Kartais strustis droždavo ir skietus pindavo savo sukonstruotomis mašinomis. Po Pirmojo pasaulinio karo skiečių amatas ilgainiui išnyko.
skietas su pradėta austi juosta (1903; © Šilutės Hugo Šojaus muziejus)
skietas (20 a. vidurys; © Šiaulių Aušros muziejus)
2273