skiemuo

skiemuõ, mažiausias artikuliacijos (tarimo) vienetas, fonologijoje – fonemų distribucijos (grupavimo) vienetas. Jo pagrindą sudaro balsis (kartais dvibalsis arba mišrusis dvigarsis) vienas pats arba kartu su prie jo šlyjančiais priebalsiais (pvz., ą‑sà, o‑ã‑zė, ái‑das, nár‑do). Gali būti trumpasis ir ilgasis skiemuo. Trumpąjį sudaro trumpasis (neįtemptasis) balsis (pvz., ra‑sà, gu‑drùs, ki‑t‑mas), ilgąjį – ilgasis (įtemptasis) balsis arba dvibalsis ar dvigarsis (pvz., rã‑tas, rý‑tas, daik‑ta, pi‑štai). Skiemens centrinė balsinė dalis yra prozodinių elementų ir požymių pamatas. Skiemuo gali būti atviras (baigiasi balsiu, pvz., sli‑di‑n‑ju) arba uždaras (baigiasi priebalsiu, pvz., skar‑dùs).

Fonologinio skiemens riba eina prieš didžiausią vidinę priebalsių grupę, savo sandara sutampančią su žodžio pradžioje galima priebalsių grupe. Pvz.: kreg‑žd, klỹk‑smas (gžd‑, ksm‑ žodžio pradžioje nėra), ir‑štvà, žieg‑ždrà (štv‑, ždr‑ yra STR‑ sandaros, plg. straksti), a‑slà, tk‑slas (plg. slãptas), rãk‑tas (kt‑ žodžio pradžioje nėra). Skiemens ribõs artikuliacinių ir akustinių signalų iki šiol nerasta.

L: A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003; A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos fonetika Vilnius 2003; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 2006.

905