skilándis, rūkytas arba brandintas kapotos arba maltos mėsos gaminys. Daromas iš liesesnės kiaulienos (dažniausiai kumpio), įpjaustoma lašinukų, kartais įmaišoma ir jautienos (apie 15 %). Mėsa supjaustoma 2–3 cm ir ilgesniais, 1–1,5 cm pločio gabalėliais arba stambiai sumalama. Dedama druskos (3,5–4 % mėsos masės), natrio nitrito (mažiau kaip 0,6 % druskos masės), cukraus, juodųjų ir kvapiųjų pipirų, smulkiai kapotų česnakų, kartais kalendrų, muskatų riešutų. Mišinys kemšamas į kiaulės skrandį, pūslę, tiesiąją arba akląją galvijų žarną. Dažniausiai rūkomas. Gaminamas mėsos perdirbimo įmonėse, daromas namuose.
skilandis
Lietuvoje
Lietuvoje skilandis minimas 16–17 a. dvarų inventoriuose. Jį darydavo iš kapotos, kartais ir rupiai maltos kiaulienos, pridėdavo druskos, pipirų, natrio nitrito, kartais česnakų, kai kur – čiužučių sėklų, sukimšdavo į kiaulės skrandį, nuo 20 a. pradžios – ir į pūslę (mažesnį – į kalakuto gurklį). Virvelėmis ir pagaliukais stipriai suveržtą skilandį kelias dienas laikydavo paslėgtą, džiovindavo ir 2 savaites (didesnį – ir ilgiau) rūkydavo. Kietai prikimštą skilandį valstiečiai išlaikydavo iki vasaros darbymečio (šienapjūtės, javapjūtės), vaišindavo svečius. 21 a. pradžioje namuose retai daromas.