Skisnemunės sutarts, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos, Vokiečių ordino didžiojo magistro Pauliaus Russdorfo ir Livonijos magistro Cisse’s von Rutenbergo sutartis, sudaryta 1431 06 19 Skirsnemunėje. Sutarties liudytojais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) buvo 8 kunigaikščiai, 10 aukštųjų pareigūnų didikų, 3 vyskupai, iš Vokiečių ordino – komtūrai ir vyskupai. Iki Skirsnemunės sutarties sudarymo labai pablogėjo LDK ir Lenkijos santykiai, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kovojo su lenkų ponų pretenzijomis, stiprino LDK savarankiškumą. Šie spartino pasirengimus karui ir nepraleido į Lietuvą Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos imperatoriaus Zigmanto I pasiuntinybės, kuri vežė Vytautui karaliaus karūną. Vytautas įsakė parengti gynybai Lietuvos pasienio su Lenkija pilis ir miestus. 1430 03 15 jis siūlė Pauliui Russdorfui atsiųsti savo atstovų į Lietuvą, jiems abiem susitikti Jurbarke arba Skirsnemunėje. Skirsnemunės sutarties aktu pasižadama visomis jėgomis teikti savitarpio pagalbą užpuolimo atveju, pradėti karą tik susitarus; palikti Melno taikos sutarties (1422) nustatytas LDK ir Vokiečių ordino sienas. Sutartimi Švitrigaila norėjo įsigyti sąjungininkų prieš Lenkiją, kurios ponai nepripažino jo išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu ir stengėsi paversti LDK labiau priklausomą nuo Karūnos. 1431 vasarą Lenkijos kariuomenė netikėtai įsiveržė į LDK sritis Podolę ir Voluinę, o Vokiečių ordinas Lenkijai paskelbė karą ir įsiveržė į jos vakarines sritis. LDK padėjo ir Moldavija. Skirsnemunės sutartis nustojo galioti 1432 10 15 Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Kęstutaičiui sudarius su Lenkijos delegacija (vadovas – Krokuvos vyskupas Z. Oleśnickis) Gardino sutartį.
903
415