skirtnė žẽmė, žemės sklypas, kuriuo daugiausia feodaliniu laikotarpiu savininkas (dvarininkas, valstybė arba bažnyčia) leido naudotis valstiečiams už prievoles arba piniginę rentą (žemės renta).
Skirtine žeme naudojosi valstiečių bendruomenė arba kiemas. Daugumoje Rusijos imperijos gubernijų (ir lietuviškose) jai priklausė tik sodybinė (sodybinė žemė) ir dirbamoji žemė, kitur – pievos su ganyklomis (retkarčiais dar ir miškas). Skirtinė žemė išliko ir po 1861 valstiečių reformos; jos valdymo teisės buvo kitokios negu privatinių žemių (skirtinė žemėvalda).
Lietuvoje
Iki 18 a. pabaigos Lietuvoje skirtinė žemė buvo vadinama apgyventąja žeme (sėdimąja, valakine žeme), sodybine žeme. Skirtinės žemės pavadinimas įsigalėjo 19 amžiuje. Nuo 1861 naikinant baudžiavą valstiečiai nuo 1863 skirtinę žemę gavo kaip nuosavybę už išpirką. Bendros su dvaru naudmenos (miškai, ganyklos, vandenys) nebuvo pripažintos skirtine žeme, ir valstiečiai didelės jų dalies neteko arba naudojosi kaip servitutu.
-apgyventoji žemė; -sėdimoji žemė; -valakinė žemė; -sodybinė žemė
2073