sktai (gr. Skythai), šiaurės iranėnų kalbomis kalbėjusios gentys, 7 a. prieš Kristų–3 a. gyvenusios Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje. Artimi sarmatams, masagetams ir sakams. Vieni tyrinėtojai mano, kad skitai į šią pakrantę ėmė keltis nuo 14 a. pr. Kr. iš Pavolgio, kiti – kad atsikėlė iš Vidurinės Azijos ar Sibiro ir susimaišė su čia gyvenančiomis gentimis. 7 a. pr. Kr. 8 dešimtmetyje–6 a. pr. Kr. pradžioje skitai (su Babilonu) buvo įsiveržę į Mediją, Siriją, Palestiną ir įsigalėję Vakarų Azijoje; juos išstūmė medai. Skitų pėdsakų rasta ir Šiaurės Kaukaze. Skitai daugiausia gyveno teritorijoje tarp Dunojaus ir Dono žemupio, Kryme ir kituose Juodosios jūros šiaurinės pakrantės rajonuose. Buvo kelios didelės gentys. Pasak Herodoto, vyravo karališkieji skitai, kurie gyveno tarp Dniepro ir Dono. Dniepro žemupio dešiniajame krante ir Krymo stepėse gyvenę skitai daugiausia vertėsi klajokline gyvulininkyste, žemėse į šiaurę, ypač Pietų Bugo baseino šiaurinėje dalyje – žemdirbyste. Skitams didelę įtaką turėjo Juodosios jūros baseino miestai, su kuriais jie prekiavo gyvuliais, kailiais, grūdais ir vergais. 7–6 a. pr. Kr. susikūrė skitų genčių sąjunga, kurią valdė karalius. Jo valdžią ribojo sąjungos taryba, bet sostas buvo paveldimas, pats valdovas prilyginamas dievams. Skitų visuomenėje išsiskyrė karinė aristokratija, kariautojai, žyniai. Skitų politinei konsolidacijai buvo reikšmingas 512 pr. Kr. karas su Persijos valdovu Darėjumi I Didžiuoju; jo kariuomenė išvyta iš skitų žemių. 4 a. pr. Kr. skitai ir kitos tautos susivienijo į valstybę – Skitiją. 3 a. Skitijai nuo gotų antpuolių žlugus skitai susimaišė su gentimis, atsikėlusiomis per Didįjį tautų kraustymąsi.
Tyrinėjimai
Pirmieji skitų archeologinių paminklų tyrinėjimai pradėti 18 a. pabaigoje (Melgunovo pilkapis). 19 a.– 20 a. pradžioje P. Du Bruxas (Kul-Oba), V. Gorodcovas (Bilsko piliakalnis), I. Zabelinas (Čortomlyk), N. Veselovskis (Kelermeso pilkapiai, Solocha), I. ir L. Stempkovskiai, kiti rusų ir ukrainiečių archeologai ištyrė tūkstančius pilkapių. 1946–63 M. Artamonovas (Nemyrivo piliakalnis), S. Rudenko (Pazyryko pilkapiai), kiti mokslininkai skitų paveldą tyrė kartu su kitais bronzos amžiaus paminklais. 1946–92 B. Mozolevskis, Maskvos ir Charkovo universitetų ekspedicijos (Tolstaja Mogila), kiti mokslininkai pradėjo sistemiškai tirti skitų archeologinius paminklus. Šiuo laikotarpiu ištirta daugiau kaip 300 pilkapių, bet dėl didelės darbų apimties ne visų paminklų tyrimų rezultatai buvo skelbiami. Skitų laidosenos bruožus tyrė L. Galanina, M. Griaznovas. Po 1992 kasinėjimų mastai sumažėjo. Mokslininkai, remdamiesi archeologiniais duomenimis, tiria skitų etnogenezę (A. Kovaliovas, G. Kuročkinas, A. Medvedevas).