Sktija, Sktų valstýbė, 4 a. pr. Kr.–3 a. po Kr. Juodosios jūros šiaurės pakrantės tautų, daugiausia skitų, valstybė. Apėmė dabartinę Rytų Rumuniją, Moldaviją, Pietų Ukrainą, Pietų Rusiją.
6–5 a. pr. Kr. susikūrė kelios skitų genčių sąjungos, turinčios savo karalius. Jų valdžią ribojo genčių vadų taryba ir tautos susirinkimas. Pamažu karalių valdžia tapo paveldima ir buvo sudievinta. 4 a. pr. Kr. pradžioje karalius Atėjas pašalino kitus skitų karalius ir tapo vienvaldžiu valdovu. 4 a. 4 dešimtmetyje jo sukurta valstybė apėmė žemes nuo Azovo jūros iki Dunojaus. 339 pr. Kr. Atėjas žuvo per karą su Makedonijos karaliumi Pilypu II. 331 pr. Kr. Aleksandro Makedoniečio Trakijos provincijos valdytojas įsiveržė į Skitiją ir apgulė Olbiją, bet buvo sumuštas. 3 a. pr. Kr. pabaigoje Skitiją užpuolė už Dono gyvenę sarmatai ir atėmė dalį jos valdų. Skitijos sostinė buvo perkelta į Krymą, į Neapolį (prie Simferopolio), kurį, manoma, įkūrė karalius Skilūras. Be Krymo, Skitija dar valdė Dniepro ir Bugo upių žemupius.
Skitija (ypač Krymas) suklestėjo 2 a. pr. Kr.; skitai užvaldė dalį grūdų prekybos su Graikija kelių, pajungė Olbiją ir keletą Chersoneso valdų, kelis kartus kariavo su Bosporo karalyste. 3 a. po Kr. antroje pusėje Skitiją sunaikino gotai.
Skitijos laimėjimai (ypač karybos, amatų ir žemės ūkio srityse) turėjo didelę įtaką gretimų regionų tautoms.