sktų kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoiranėnų kalbų šakos šiaurės rytų pogrupiui. Išnykusi. Skitų kalba kalbėjo senovės skitai, gyvenę 8 a. pr. Kr.–5 a. istorinėje Skitijoje (dabar Ponto-Kaspijos stepė, t. p. Kazachijos, Vidurinės Azijos, Pietų Rusijos, Ukrainos, Rytų Bulgarijos ir Rytų Rumunijos teritorijos). Manoma, nuo iranėnų bendro kalbinio židinio atskilo pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Skiriami skitų kalbos raidos 2 etapai: ankstyvasis skitų ir vėlyvasis sarmatų. Vėliau skitų kalbą išstūmė slavų, tiurkų, iranėnų ir kitos kalbos. Osetinų kalba yra viena kalbų, kilusių iš skitų-sarmatų kalbų. Rašto paminklų neišliko. Antikos raštuose išlikę tik etnonimų, toponimų, asmenvardžių. Skitų kalba nėra pakankamai ištirta, fiksuotos fonologijos, leksikos, žodžių darybos, gramatikos bendrybės su senosiomis iranėnų kalbomis. 1979 rusų kalbininkas V. Abajevas parengė Skitų kalbos žodyną (Skifskij slovar′), kuriame pateikiama daugiau kaip 200 skitų kalbos leksemų.
85