dvivietis atvirosios klasės sklandytuvas ASK-21
sklandytùvas, sunkesnis už orą skraidymo aparatas (dažniausiai bevariklis). Gali sklandyti veikiamas aerodinaminių jėgų, susidarančių oro srautui aptekant sparną, ir atmosferoje esančios energijos. Paprastai pradinį aukštį ir greitį sklandytuvai pasiekia velkami lėktuvo, žemės vilkiko arba specialios vilkties. Sklandytuvai su pakilimo varikliais pradinį sklandymo aukštį pasiekia patys ir kylančiuose oro srautuose nepraranda aukščio arba jį didina. Didžiausias nuotolis, kurį sklandytuvas nusklendžia, kol nusileidžia 1 m, vadinamas jo aerodinamine kokybe. Pagal paskirtį sklandytuvai būna sportiniai, bandomieji, transportiniai. Pagal vietų skaičių sklandytuvai skirstomi į vienviečius, dviviečius ir daugiaviečius. Sportiniai sklandytuvai dar skirstomi į mokomuosius, akrobatinius, treniruočių ir rekordinius. Svarbiausios sklandytuvo dalys: sparnai, vairai, liemuo ir važiuoklė. Kabinoje įrengiamas navigacinių prietaisų skydas, vairalazdė, radijo ryšio įranga. Sparnuose yra priešsparniai, oro stabdžiai, užsparniai.
Istorija
Europoje pirmąjį sklandytuvą sukūrė ir 1853 pilotuojamą skrydį atliko vienas žymiausių 19 a. aerodinamikos kūrėjų anglų inžinierius Georgeʼas Cayley. 1857–68 sklandytuvus kūrė ir jais skraidė prancūzas Jeanas Marie Le Bris. Jo sklandytuvai nuskrisdavo iki 30 metrų. 1891–96 apie 2000 skrydžių atliko vokietis O. Lilienthalis. 1893 jis pasiekė skrydžio nuotolio rekordą – 350 metrų. O. Lilienthalis sklandytuvą valdė keisdamas masės centro padėtį. Jis savo sklandytuve naudojo išgaubtus sparnus, pritaikė atlenkiamą uodegą. Broliai O. ir W. Wrightai sukūrė dvisparnį sklandytuvą, jo sparnus sutvirtino lengva medine santvara. Priekyje sumontavo aukščio vairus, kurie turėjo apsaugoti nuo staigaus kritimo. O. ir W. Wrightai taip pat naudojo išgaubtą, aerodinaminio paviršiaus sparną, daug dėmesio skyrė sklandytuvo valdymui ir 1899 patentavo sklandytuvo posvyrio apie išilginę ašį, lankstant sparnų galus, valdymo būdą, 1911 pakeistą eleronais.
O. Lilienthalio sklandytuvas (biplanas; 1894)
1901 atliko apie 100 skrydžių, kurių ilgiausias – 120 metrų, bet sklandytuvo kėlimo jėga nebuvo pakankama ir valdymo sistema veikė nestabiliai. 1902 O. ir W. Wrightai, naudodami aerodinaminį vamzdį, patobulino aerodinaminę sparno formą ir gavo reikiamą kėlimo jėgą. Didindami sklandytuvo stabilumą aukščio vairus perkėlė į užpakalinę dalį. 1902 atliko apie 700 skrydžių, kurių ilgiausias – 189,7 metro, trukmė 26 sekundės. Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje, SSRS, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose sklandytuvai buvo tobulinami. Per Antrąjį pasaulinį karą 10–25 vietų sklandytuvai buvo naudojami desantinėse operacijose ir transporte. 1950–1969 sparnų ilgio ir pločio santykis padidintas iki 29, o aerodinaminė kokybė iki 48–50. 1958–1960 sklandytuvų gamyboje medieną imta keisti plastiku, 1965–1970 imta naudoti stiklo plastiką.
Sklandytuvų sportas
Daugiausia sklandytuvai naudojami sportui, kuriuos Tarptautinė areonautikos federacija (pranc. Fédération Aéronautique Internationale, įkurta 1905) grupuoja pagal šešias varžybines klases: atviroji klasė, 18 metrų ir 15 metrų klasės, standartinė, pasaulinė ir klubinė klasės (Open, 18 Metre Class, 15 Metre Class, Standart Class, World Class, Club Class). Varžybinės klasės turi specifinius reikalavimus: atviroji klasė neriboja sklandytuvo konstrukcijos; 18 metrų ir 15 metrų klasės turi vieną apribojimą – sparnų ilgį, kuris atitinkamai yra 18 arba 15 metrų; standartinės klasės sklandytuvo sparnų ilgis neturi viršyti 15 metrų; pasaulinės klasės sklandytuvai turi būti pagaminti pagal Tarptautinės sklandymo komisijos (angl. International Gliding Commission, įkurta 1932) reikalavimus; klubinei klasei priskiriami įvairių modelių sklandytuvai, išskyrus turinčius aukščiausius parametrus.
1
Sklandytuvai Lietuvoje
dviviečiai atvirosios klasės sklandytuvai LAK12
Lietuvoje pirmasis sklandytuvas buvo pagamintas 1911 Kaune. Sklandytuvo brėžinius ruošė Aleksandras Kulvinskis, o juos tobulino ir sklandytuvą statė muzikos instrumentų meistras J. Garalevičius. Sklandytuvas turėjo aukščio ir posūkio vairus. 1931 11 14 įvyko pirmasis skrydis Lietuvoje sukonstruotu sklandytuvu. 1932–1984 B. Oškinis sukūrė 30 sklandytuvo modelių. Naujausių jo sklandytuvų pagrindiniai parametrai: aerodinaminė kokybė 12, leidimosi greitis 1,1 m/s, didžiausias greitis 100 km/h. 1937–1975 Balys Karvelis sukūrė aštuonių modelių sklandytuvus. Naujausi jo sklandytuvai pagaminti iš stiklaplasčio, aerodinaminė kokybė 43, leidimosi greitis 1,1 m/s, didžiausias greitis 225 km/h. Sklandytuvus taip pat kūrė konstruktoriai Antanas Paknys, A. Kuzmickas, P. Motiekaitis ir kiti.
1969 įkurta Prienų eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla (ESAG), 1995 tapo akcine bendrove Sportinė aviacija, 2010 – bendrove Sportinė aviacija ir Ko; joje 1972 pagamintas pirmas sklandytuvas BK‑7 Lietuva. Vėliau gaminti sklandytuvai: LAK12, LAK16, LAK17, LAK19, dvivietis LAK20 ir kiti. Sklandytuvų gamyboje plačiai naudojamos kompozicinės medžiagos. Bendrovė Sportinė aviacija ir Ko 21 a. pradžioje buvo tarp pasaulinės sklandytuvų projektuotojų ir gamintojų rinkos lyderių.
1282
-aerodinaminė kokybė