skliautas: a – cilindrinis, b – kryžminis, c – vienuolyno, d – veidrodinis, e – burinis, f – žvaigždinis, g – tinklinis, h – krištolinis
skliaũtas, erdvinis išgaubtas laikantysis denginys. Laiko ir perkelia į atramas (pamatus, sienas, kolonas, stulpus) vertikalias (gniuždymo) ir horizontalias (skėtimo) jėgas. Sudaro: atrama – pėda, vidinis įgaubtas paviršius – gomurys, išorinis išgaubtas paviršius – nugara, erdvė tarp nugaros ir pėdos – pažastis, priekinė plokštuma – kakta. Skliautas būna lygus, briaunotas (su ramstine arka, nerviūromis), su liunetėmis arba be jų. Pagal formą ir konstrukciją būna: cilindrinis (pusapskritimio, elipsės arba parabolės skerspjūvio; remiasi į lygiagrečias atramas), kryžminis (sudaro stačiu kampu susikertantys du vienodo aukščio cilindriniai skliautai), vienuolyno (sudaro viršuje susikertantys cilindrinio skliauto lenktieji elementai; remiasi į visą patalpos perimetrą), kupolinis (kupolas), burinis (sudaro kupolinis skliautas su 4 vertikaliai nusklembtais šonais; remiasi į bures).
Daromos skliauto įvairios dekoratyvinės atmainos: veidrodinis, žvaigždinis, krištolinis, tinklinis, stalaktitinis, vėduoklinis, nerviūrinis. Skliautas mūrijamas iš akmens blokų, plytų, daromas iš medžio, metalo, gelžbetonio, plastikų. Skliautais dažniausiai dengiami sakraliniai, visuomeniniai ir pramoniniai pastatai.
Gloucesterio katedros kluatro skliautas (14 a.)
Skliauto prototipas – netikrasis kupolas (laikė tik vertikalias apkrovas) – atsirado Mesopotamijoje ir Kretos‑Mikėnų kultūroje. Tikruosius skliautus (daugiausia cilindrinius, kryžminius, vienuolyno) pradėta statyti Senovės Romoje. Bizantijoje vyravo kupoliniai, romanikos laikotarpiu – cilindriniai ir kryžminiai, gotikos – smailėjantys kryžminiai su nerviūromis, t. p. žvaigždiniai, tinkliniai ir krištoliniai, Renesanso epochoje – veidrodiniai, baroko epochoje – kupoliniai ir buriniai skliautai. Iki 19 a. vidurio skliautai daugiausia buvo mūriniai. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio pradėta daryti gelžbetoninius (monolitinius arba surenkamuosius), kai kada klijuotos medienos (visuomeniniuose ir pramoniniuose pastatuose) skliautai. Gelžbetoniniais skliautais dažniausiai perdengiami ir požeminiai statiniai (metropoliteno stotys).
Lietuvoje kryžminiai skliautai būdingi 14 a. pilims. Gotikiniuose pastatuose būta cilindrinių, kryžminių, krištolinių, žvaigždinių ir tinklinių skliautų. Barokiniuose ir klasicistiniuose statiniuose (daugiausia sakralinės architektūros) vyravo cilindriniai skliautai.
2271