skolinia, kalbos vienetai, įvairiais būdais atėję iš kitų kalbų. Skirstomi pagal kilmę ir amžių. Gali būti žodžiai, morfemos, sintaksinės konstrukcijos ir garsai. Dažniausiai skolinamasi žodžių – tai vadinamieji leksiniai (arba leksikos) skoliniai. Lietuvių leksikos skoliniai pagal kilmę skirstomi į slavizmus (pvz., blynas, grybas, knyga, miestas), germanizmus (pvz., amatas, durpės, pinigas, skydas) ir tarptautinius žodžius, kurie paplitę daugelyje kalbų, bet kilę iš vieno šaltinio (pvz., afera, biudžetas, kosmosas, zebras). Nedaug skolinių yra iš suomių ir latvių kalbų. Pagal amžių skirstomi į senuosius ir naujuosius. Šis skirstymas reliatyvus: kurį laiką senaisiais buvo laikomi skoliniai, į lietuvių kalbą patekę iki 20 a. pirmos pusės, o naujaisiais – atėję po II pasaulinio karo. 21 a. pradžioje naujaisiais skoliniais laikomi po 1990 atėję žodžiai (pvz., klasteris, naratyvas, parmezanas, kastingas, taimeris, vaučeris). Vieni jų adaptuojami ir laikomi tarptautiniais žodžiais, kiti – svetimybėmis ir keičiami lietuviškais naujadarais. Be leksinių skolinių, lietuvių kalboje pasitaiko skolintų darybos afiksų (kaimyn‑ka, žiem‑avoti; super‑taurė, ultra‑garsas) ir žodžių junginių (new age ‘naujasis amžius’, haute couture ‘aukštoji mada’, dream team ‘svajonių komanda’).
L: J. Girčienė Naujųjų skolinių atitikmenys: struktūra ir vartosena Vilnius 2005; L. Vaicekauskienė Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai Vilnius 2007; E. Jakaitienė Leksikologija Vilnius 2010.
573