Skómantas (istorijos šaltiniuose Scumandus, Skomant, Scomond, Skumant) ? ?, 13 a. antros pusės sūduvių kunigaikštis, visų jotvingių karvedys. Daugiausia žinių apie jį pateikė Vokiečių ordino 13 a. pabaigos–14 a. pirmos pusės kronikininkas Petras Dusburgietis. Skomantas apibūdinamas kaip galingas ir turtingas sūduvių vyriausiasis vadas, Kresmenos valsčiaus viršininkas, kurio pilis buvusi prie Skomantų ežero (Leko, arba Luko, dabar lenkiškai Ełk, apylinkėse). Atkakliai priešinosi Vokiečių ordinui, pradėjusiam veržtis į Sūduvą, dalyvavo 1260–74 Didžiajame prūsų sukilime. Vokiečių ordino kariuomenę sumušė prie Unguros (vokiečių kalba Angerburg), 1263, 1272–73 su prūsais nusiaubė Vokiečių ordino užkariautą Kulmo žemę; paskutinį kartą į ten su savo kariauna žygiavo 1277, jau pralaimėjus prūsų sukilimui. Per 1280–81 kovas kryžiuočiai nuniokojo jo žemes, sudegino pilį, užmušė arba paėmė į nelaisvę iki 150 karių; grįždami kryžiuočiai pasiklydo, o sūduviai sunaikino jų kariauną. Skomantas trumpam buvo pasitraukęs į Lietuvos valstybės teritoriją.
Skomantas su sūduvių kariuomene 1272 įsiveržia į Kulmo žemę (Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika, išleista 1679 Frankfurte; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
1281 ir 1283 Skomantui ir prūsams į pagalbą atžygiavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio kariuomenė nusiaubė didelę dalį Vokiečių ordino užkariautos Prūsos teritorijos. 1283 Skomantas su vakarų jotvingių vadais Gedetu ir Kantigirdu pasidavė Vokiečių ordinui, su šeimomis ir šimtais gentainių apsikrikštijo. 1284 Skomantas ir 1285 jo sūnūs (Galms, Gedestas ir Rukals) iš Vokiečių ordino gavo paveldimai valdyti žemes, kuriose gyveno prūsai (Prūsos gilumoje, nes Sūduva buvo nusiaubta). Apie 1600 sūduvių buvo ištremti kryžiuočių į Vokiečių ordino valdomą prūsų žemę Sembą. Istoriko A. Dubonio nuomone, su šio Skomanto vardu sietini 1523–41 Lietuvos Metrikoje minimi tarp Kapčiamiesčio, Leipalingio ir Pervalko esantys Skomanto dvarvietė, kaimas ir kelias.
1674
415