Škotijos geilų kalba

Škòtijos gelų kalbà, indoeuropiečių kalbų šeimos keltų kalbų šakos geilų kalbų grupės kalba. Vartojama Škotijos šiaurės vakaruose ir Hebridų salose (Didžioji Britanija), Kanadoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kalbančiųjų apie 60 000–80 000. Artima airių kalbai ir meniečių kalbai. Iki 18 a. laikyta airių kalbos tarme. Nuo airių kalbos pradėjo tolti 11–13 a., galutinai atsiskyrė 15–17 amžiuje. Fonetinė sistema panaši į airių kalbos. Vardažodžiui būdingos giminės (vyriškoji, moteriškoji), linksnio (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, šauksmininkas), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita; daiktavardžiai turi dviskaitą), veiksmažodžiui – laiko, rūšies, nuosakos gramatinės kategorijos. Dauguma veiksmažodžių neturi asmens gramatinės kategorijos. Dažniausia sakinio struktūra – VSO (tarinys–veiksnys–papildinys). Turi skolinių iš anglų ir skandinavų kalbų. Raštas (18 raidžių) nuo airių kalbos rašto skiriasi tik balsių ilgumo žymėjimu. Škotijos geilų kalba ilgą laiką anglų kalbos buvo stumiama iš viešojo gyvenimo; 20 a. pabaigoje Škotijos geilų kalba atgimė, jai suteiktas oficialus statusas Škotijoje, t. p. Bretono Kyšulio saloje ir Ontarijo provincijos Glengarry apygardoje (Kanada). 2005 Škotijoje atidaryta pirmoji vidurinė mokykla dėstomąja Škotijos geilų kalba. Leidžiama spauda, žodynai, gramatikos, kuriama grožinė literatūra, transliuojamos radijo ir televizijos laidos. Biblija išversta 1801.

85