Škòtijos istòrija
Ankstyvasis laikotarpis. Škotijos valstybės susikūrimas
Britanijos salos šiaurinė dalis pirmą kartą paminėta Plinijaus Vyresniojo veikale Gamtos istorija (Naturalis Historia); vadinta Kaledonija. Ją nuo 80 po Kr. mėgino nukariauti romėnai, bet keltiškos piktų gentys atkakliai priešinosi ir pačios puldinėjo romėnų valdomą Britaniją. Saugodamiesi nuo jų romėnai 122–128 piečiau dabartinės Škotijos ribos pastatė įtvirtinimus – vadinamąjį Hadriano pylimą. 5 a. pirmoje pusėje romėnai pasitraukė iš Britanijos, piktų puldinėjimai sustiprėjo. Gyventojai pakvietė į pagalbą žemyne gyvenančius germanus, kurie nukariavo Britaniją (anglosaksų užkariavimai). 7 a. anglai įsiveržė į Škotiją, bet įsitvirtino tik jos pietryčiuose.
neolito Skara Brae gyvenvietė (Mainlando sala) – pasaulio paveldo vertybė
5 a. pabaigoje–6 a. pradžioje į Škotiją iš Airijos kėlėsi škotų gentys, Škotijos pietinėje dalyje apsigyveno anglosaksų išstumtų britų. 7 a. Škotijos dabartinės teritorijos vakarinėje dalyje susikūrė škotų, rytinėje – piktų karalystės. 7 a. piktai priėmė iš Airijos atneštą krikščionybę (airių vienuolių misijos). 8 a. pradžioje piktų karalystė, šiek tiek vėliau ir škotai, pakluso Romos popiežiui. Škotų karalius Kenetas Makalpinas (844–859) prisijungė piktų valstybę (naujajam politiniam vienetui 11 a. įsitvirtino Škotijos pavadinimas). 945 škotų karalius Malkolmas I užgrobė pietvakariuose gyvuojančią britų Alklaido karalystę, o Malkolmas II 1018 prijungė pietrytinę anglų apgyventą sritį. Nuo tada Škotijos siena beveik nesikeitė. Piktai perėmė škotų (geilų) kalbą ir asimiliavosi. 9 a. prasidėjo skandinavų (daugiausia norvegų) antpuoliai, jie tęsėsi iki 13 a. vidurio. Norvegai įsitvirtino Orknio ir Hebridų salose, Škotijos šiaurės vakarų ir šiaurės pakrantėse. Kovos su jais neleido stiprėti karalių valdžiai, kuri buvo silpna dėl kalnuotoje Škotijos dalyje vyravusios klanų sistemos. Klanų vadai dažnai nepaisydavo centrinės valdžios, Škotija net neturėjo nuolatinės sostinės. Karaliai būdavo vainikuojami mažame Scone’o miestelyje. 12 a. sostine imtas vadinti Edinburgas, kurio gyventojai jau kalbėjo angliškai, bet realiai sostine jis tapo tik 15 amžiuje. Vilhelmui I Užkariautojui 1066 pajungus Angliją daug jos gyventojų pabėgo į Škotijos pietinę dalį.
Vilhelmui I Užkariautojui įsiveržus į Škotiją, karalius Malkolmas III Didžiagalvis pripažino leninę priklausomybę nuo Anglijos, bet ji liko pergamente. 11–13 a. karus su Anglija keisdavo valdovų giminiavimasis. Ekonomiškai stipresnė Anglija darė kultūrinį ir politinį poveikį Škotijai. Karaliaus taryba, kurioje posėdžiavo tik didikai ir klanų vadai, 13 a. pabaigoje buvo papildyta dvasininkais, o 1326 – ir miestų atstovais. Taip susiformavo Škotijos parlamentas, jame miestiečiai turėjo nedaug įtakos (mažus Škotijos pietinės dalies miestus nusiaubė anglai, o kalnuose miestų faktiškai nebuvo).
Nepriklausomybės karų ir šalies atkūrimo laikotarpis (1290–1376)
Škotijos sosto mažametės paveldėtojos Margaritos mirtis (1286) ir pretendentų į Škotijos sostą ginčai suteikė Anglijos karaliui Eduardui I progą priminti Vilhelmo I Užkariautojo – Škotijos siuzereno – teises, bet jo paskirtas karalius Jonas Baliolis atsisakė padėti Eduardui I kariauti su Prancūzija ir net sudarė su ja slaptą sutartį. Anglijos kariuomenė įsiveržė į Škotiją. Jonas Baliolis pateko į anglų nelaisvę. Škotijos pietinės dalies gyventojai bėgo į kalnus, iš čia su kalniečiais, vadovaujami Williamo Wallace’o, išvijo anglus iš šalies. Williamas Wallace’as ėmė valdyti Škotiją kaip karalystės globėjas. 1304 karas atsinaujino, Williamas Wallace’as buvo paimtas į anglų nelaisvę ir Londone nukirsdintas. Eduardas I prijungė Škotiją prie Anglijos, paskyrė jai 10 vietų Anglijos parlamente ir teisėjus anglus.
Škotijos karalius Aleksandras III (kairėje) – karaliaus Eduardo I (viduryje) svečias Anglijos parlamente (14 a. miniatiūra)
Kilo naujas sukilimas, jo vadas Robertas Brusas 1306 Scone vainikavosi karaliumi (Robertas I Brusas) ir 1314 laimėjo lemiamą Bannockburno mūšį. 1328 Anglijos karalius atsisakė Škotijos siuzereno teisių. Karų su Anglija kilo ir vėliau, bet jie nebebuvo tokie naikinamieji. 13 a. pabaigos–14 a. karai turėjo svarbią reikšmę Škotijos gyventojų valstybinės savimonės formavimuisi. Drauge kovojo ir anglakalbiai pietinės dalies gyventojai ir tik škotų (geilų) kalbą mokantys kalniečiai (karuose jų reikšmė buvo didesnė). Vienų ir kitų legendų didvyriais tapo Robertas Brusas ir jo bendražygis James’as Douglasas. Viduriniais amžiais Škotija buvo skurdi šalis, miestai nedideli, jų pastatai beveik vien mediniai. Klanų vadai ir didikai menkai klausė karaliaus, kariaudavo tarpusavyje. Škotija šiek tiek sustiprėjo valdant Dovydui II Brusui (1357–71). Jam mirus Škotijos parlamentas iškėlė į sostą jo sesers sūnų Robertą Stiuartą.
Roberto I Bruso paminklas (skulptorius Pilkingtonas Jacksonas, 1964) Bannockburno mūšio lauke (prie Stirlingo)
Škotija vidurinių amžių pabaigoje–naujųjų amžių pradžioje
Stiuartų dinastijos Škotijos karaliams kartais tekdavo kariauti su Anglija ir beveik nuolatos – su savais didikais. Šioje kovoje 15 a.–16 a. pirmoje pusėje karaliùs rėmė Katalikų Bažnyčia, iš jų gaudavusi didikų žemių, bet dvasininkija buvo menkai išsilavinusi, nors 1412 Aberdeene įkurtas Škotijos pirmasis universitetas. Karaliai Jokūbas I ir Jokūbas II pertvarkė valstybę, jiems pasipriešinusius kalino ir baudė mirtimi. Škotijai stiprėti trukdė vis nauji karai su Anglija, nors Škotiją dažnai paremdavo Prancūzija. 1503 Jokūbas IV vedė Anglijos karaliaus Henriko VII dukterį, bet tai nepabaigė vadinamųjų amžinųjų karų. Bažnyčios palaikomas Jokūbo IV sūnus Jokūbas V griežtai kovojo su bajorija, tai skatino ją priimti reformaciją. Kova įgijo religinį pobūdį, vadinamuosius eretikus imta smarkiai persekioti. Jokūbui V mirus sostas teko mažametei Marijai Stiuart. Kai Anglijos karalius Henrikas VIII nesėkmingai bandė užgrobti Škotiją, prieš jį stojo ir Škotijos reformacijos šalininkai.
Sustiprėję protestantai, vadovaujami J. Kalvino sekėjo J. Knoxo, sukilo prieš regentę Mariją de Giz (Marijos Stiuart motiną). 1560 Škotijos parlamentas anglų ir škotų (geilų) kalbomis paskelbė Tikėjimo išpažinimą, paremtą kalvinizmo doktrina. Vienuolynai buvo uždaryti, katalikybės išpažinimas uždraustas grasinant sunkiomis (net mirties) bausmėmis. Katalikais liko tik kai kurie Škotijos šiaurinės dalies karingi klanų vadai su pavaldiniais.
Jokūbas I (Jokūbas VI) (aliejus, apie 1605, dailininkas Johnas de Critzas, Prado muziejus Madride)
Marija Stiuart 1561 grįžo iš Prancūzijos (buvo ištekinta už Prancūzijos sosto įpėdinio), bet būdama katalikė 1567 turėjo atsisakyti sosto mažamečio sūnaus Jokūbo VI naudai (ji ieškojo prieglobsčio Anglijoje, dėl turimų teisių ir į Anglijos sostą čia įkalinta ir 1587 nubausta mirtimi). Jokūbas VI 1578 paskelbtas pilnamečiu. Įsivyravo taika su Anglija, karalienė Elžbieta I paskelbė Jokūbą VI savo įpėdiniu ir 1586 pradėjo jam mokėti subsidiją; tai sustiprino Škotijos karalių kovose su žemesniąja dvasininkija, reikalaujančia likviduoti reformacijos nepanaikintą monarcho skiriamų vyskupų pareigybę ir Škotijos Presbiterijonų Bažnyčios tvarkymą pavesti renkamam generaliniam sinodui. 1592 parlamentas panaikino vyskupų pareigybes, bet 1600 karalius privertė jas atkurti.
Asmeninės unijos su Anglija laikai (1603–1707)
1603 mirus Elžbietai I, Jokūbas VI tapo ir Anglijos karaliumi (Jokūbu I). Abiejose valstybėse liko savi parlamentai, įstatymai, tarpvalstybiniai muitai, bet asmeninė unija davė daug naudos: baigėsi karai su Anglija, jos įtaka skatino Škotijos raidą nenaikindama savitumo.
Jokūbas I ir jo sūnus Karolis I Anglijoje siekė įtvirtinti absoliutizmą, o Škotijoje įvesti anglikonybę. Dėl Karolio I bandymo kalvinišką liturgiją pakeisti anglikoniškąja 1637 Edinburge prasidėjęs sukilimas apėmė didžiąją Škotijos dalį. Valdžią perėmė vadinamasis Valstybės komitetas, 1638 visų gyventojų sluoksnių atstovai pasirašė susitarimą – Nacionalinį kovenantą, įsipareigodami ginti savo tikrąjį tikėjimą. Škotijos Bažnyčios susirinkimas Glazge panaikino vyskupų pareigybes ir atkūrė kalvinistinę liturgiją. Dauguma dvasininkijos palaikė naujoves, vyskupai pabėgo iš Škotijos. Karolis I surinko kariuomenę, bet škotai sutelkė apie 20 000 savanorių, vadovaujamų Europoje karinės patirties įgijusių karininkų, ir įsiveržė į Angliją, kurios kariuomenė nesipriešino. Karolis I iš pradžių nusileido (pripažino pasikeitimus Škotijos Bažnyčioje), bet greitai karas atsinaujino. Stokodamas lėšų Karolis I sušaukė Anglijos Parlamentą; tai davė pradžią Anglijos revoliucijai. Jai vykstant Škotijos presbiterijonai iš šalies pietinės dalies, vadinamieji vigamorai, rėmė Parlamento šalininkus, o kalniečių klanų dalis, vadovaujama aristokrato kataliko Montrose’o – karalių. Taigi ir Škotijoje vyko pilietinis karas, kol 1645 Montrose’o būriai buvo sumušti. Anglijoje pralaimėjęs ir į Škotiją pabėgęs Karolis I 1647 pradžioje buvo išduotas Anglijos Parlamentui, bet metams baigiantis su Škotijos presbiterijonų valdžia slapta sutarė už Škotijos Bažnyčios pertvarkymų pripažinimą gauti škotų ginkluotą paramą. Į Angliją 1648 įsiveržusią škotų kariuomenę prie Prestono sumušė O. Cromwellis.
Karolio I nukirsdinimas (1649 01) Škotijoje sukėlė pasipiktinimą, Škotijos parlamentas karaliumi pripažino nužudytojo sūnų Karolį II. Jis pripažino Presbiterijonų Bažnyčios bei Škotijos parlamento teises ir buvo paskelbtas Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliumi; tai suteikė O. Cromwelliui papildomą pretekstą pradėti naują karą su Škotija. Anglai laimėjo Dunbaro (1650 07) ir Worcesterio (1651 09) mūšius. Jų kariuomenė užėmė visą Škotiją, t. p. ir salas. 1654 Škotija sujungta su Anglija. Škotijos aristokratai rojalistai buvo nubausti piniginėmis baudomis, kai kurių valdos konfiskuotos, bet okupacija buvo švelnesnė nei Airijoje.
Stiuartų restauracijos laikotarpiu (1660–88) atkurtas Škotijos parlamentas ir asmeninė unija. Škotijos parlamente vyravo rojalistai, Presbiterijonų Bažnyčioje atkurta vyskupų pareigybė. Kai kurie vigamorai išvaryti iš Škotijos, keletas nubausta mirtimi. 1679 ir 1685 vigamorų sukilimai žiauriai nuslopinti, todėl karaliaus Jokūbo II nuvertimą Anglijoje (1688, Šlovingoji revoliucija) palaikė Škotijos miestiečiai ir dauguma bajorų. Dalis sukilusių kalniečių buvo nesunkiai nugalėti, bet Škotijoje išliko simpatijos Stiuartų dinastijai (1703 Škotijos parlamentas priėmė paveldėjimo aktą, numatantį galimybę išsirinkti kitą karalių nei Anglijoje). Iš dalies ir šios nuotaikos privertė Anglijos valdančiuosius 1707 sujungti Škotiją ir Angliją (faktiškai prijungti Škotiją prie Anglijos). Naujoji valstybė pavadinta Didžiąja Britanija, arba Jungtine Karalyste, Škotijos parlamentas uniją patvirtino.
Škotija – Didžiosios Britanijos sudėtinė dalis
Škotijos parlamentas buvo panaikintas, gyventojai gavo teisę į Bendruomenių Rūmus Londone siųsti 45 atstovus, Lordų Rūmuose prie vietą juose paveldinčių anglų lordų prisidėjo 16 škotų lordų, juos Škotijos didikai rinkdavo vienai kadencijai; tai rodė nepasitikėjimą Škotijos aristokratija, daugiausia klanų vadais. Škotijos Presbiterijonų Bažnyčia išliko nereformuota. Įvesta viena valiuta, panaikinti pasienio muitai, škotų pirkliai gavo teisę prekiauti užjūrio kolonijose. Dėl simpatijų Stiuartams, valstiečių nepasitenkinimo pradėtais aptvėrimais, tradicinio nepasitikėjimo anglais škotai (daugiausia kalniečiai) rėmė 1715 ir 1745–46 vykusius Stiuartų šalininkų (jakobitų) sukilimus. Kalniečių pasipriešinimas buvo palaužtas lemtingame Cullodeno mūšyje (1746 04) ir po jo vykdytomis represijomis, kurios visoje Europoje išsiskyrė žiaurumu (daug belaisvių nubausta mirtimi). Klanai buvo panaikinti, iš jų vadų atimta žemė, uždrausti kalniečių tradiciniai drabužiai, geilų kalba. Daugiausia škotai apsigyvendavo Škotijos pietinėje dalyje, daug jų emigravo į Didžiosios Britanijos kolonijas. Savita Škotijos kalniečių kultūra buvo sunaikinta, kalnai ištuštėjo.
Škotijos lygumų dalyje prijungimas prie Anglijos davė daug naudos. Sustiprėjo prekyba per uostus. Vyko pramonės perversmas: 18 a. pabaigoje susikūrė tekstilės pramonė, 19 a. išplėtota anglių kasyba, metalurgija, laivų statyba. 18 a. Škotijos pietinė dalis turėjo geresnę švietimo sistemą nei Anglija (prie presbiterijonų bažnyčių veikiančias pradines mokyklas lankė dauguma berniukų, veikė Aberdeeno, Saint Andrewso, Edinburgo, Glazgo universitetai). Edinburgo universitetas buvo pažangesnis nei vidurinių amžių tradicijas puoselėjantys Oksfordo ir Kembridžo universitetai, čia studijavo filosofas ir istorikas D. Hume’as, ekonomistas A. Smithas, istorikas W. Robertsonas.
Edinburgo universiteto Senasis koledžas
19 a. dėl pramonės plėtros mažėjo žemės ūkyje dirbančių žmonių (1821 buvo 66 %, 1851 – 27,4 %, 1901 – 12,5 % visų dirbančių gyventojų). Dėl sunkesnės nei Anglijoje samdomų darbininkų padėties jau 19 a. pradžioje kilo darbininkų judėjimas, jis buvo radikalus ir dėl Škotijos inteligentų, nepatenkintų Anglijos dominavimu Didžiojoje Britanijoje, veiklos. 19 a. pirmos pusės čartistų judėjimas (čartizmas) Škotijoje buvo ypač kovingas. 19 a. viduryje pradėjo veikti tredjunionai, 20 a. pradžioje – ir Leiboristų partija. Pirmasis Didžiosios Britanijos leiboristas ministras pirmininkas J. R. MacDonaldas gimė ir jaunystę praleido Škotijoje. 19–20 a. anglakalbiai škotai nejautė diskriminacijos, įsiliejo į Didžiosios Britanijos gyvenimą, įsitvirtino administracijoje, kariuomenėje, moksle, politikoje, kariavo Didžiosios Britanijos kariuomenėje per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, bet škotų tautinės tapatybės jausmo neprarado. 1934 įkurta Škotijos nacionalistų partija, ilgai buvusi tik inteligentų grupelė, 20 a. 8 dešimtmetyje įgijo didelę įtaką, sėkmingiau skleidė devoliucijos ir nepriklausomybės idėjas. 1997 referendume pritarta devoliucijos projektui, išrinktas Škotijos parlamentas, sudaryta atskira Škotijos vyriausybė.
Škotijos nacionalinės partijos pastangomis 21 a. pradžioje Škotijos nepriklausomybės judėjimas sustiprėjo. Šiai partijai 2011 laimėjus rinkimus į Škotijos parlamentą Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D. Cameronas ir Škotijos regioninės vyriausybės pirmasis ministras A. Salmondas 2012 10 pasirašė susitarimą, numatantį 2014 rudenį surengti referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. Per 2014 09 referendumą 55,3 % jame dalyvavusiųjų (84,59 % turinčių balso teisę) buvo prieš Škotijos pasitraukimą iš Didžiosios Britanijos. 2016 06, per Brexito referendumą Didžiojoje Britanijoje, apie 62 % Škotijos gyventojų balsavo už tolesnę narystę Europos Sąjungoje. Didžiajai Britanijai pasitraukus iš Europos Sąjungos debatai dėl Škotijos nepriklausomybės atgijo. 2019 12 parlamento rinkimus Škotijoje triuškinamai laimėjus Škotijos nacionalinei partijai (48 vietos iš 59), šios partijos lyderė ir Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon išreiškė ketinimą 2020 surengti naują referendumą dėl nepriklausomybės; Didžiosios Britanijos vyriausybė tokią galimybę atmetė.
Škotijos nepriklausomybės šalininkų demonstracija Glazge (2020 01 11)
2803