skrandis

skrañdis (ventriculus, gr. gaster), žmogaus ir gyvūnų plačiausia virškinamojo trakto dalis – laikina maisto talpykla, kurioje chemiškai ir mechaniškai virškinamas maistas.

Žmogaus skrandis

Žmogaus skrandžio didžioji dalis yra pilvo ertmės kairėje viršutinėje dalyje, po diafragma. Skrandžio forma dažnai lyginama su kriauše ar kabliu, dydis ir padėtis priklauso nuo jo prisipildymo maistu ir dujomis, gretimų organų būklės, amžiaus, kūno sudėjimo. Suaugusio žmogaus skrandžio talpa 1–3 l (naujagimio 30 ml), išilginės ašies ilgis 21–25 cm.

Pradinė skrandžio dalis, kur atsiveria stemplė, vadinama įskrandžiu. Kairiau nuo įskrandžio esanti į viršų išsigaubusi dalis vadinama skrandžio dugnu. Vidurinė skrandžio dalis, vadinamasis skrandžio kūnas, siaurėdama pereina į kūno dešinėje esantį skrandžio prievartį, kurio anga jungiasi su plonąja žarna. Priekinę ir užpakalinę skrandžio sienas viršuje jungia mažoji kreivė, apačioje – didžioji kreivė. Skrandžio siena susideda iš gleivinės, pogleivio, raumeninio ir serozinio dangalų. Gleivinė yra rausva, raukšlėta įv. kryptimis, ją dengia vienasluoksnis stulpinis epitelis. Joje yra limfoidinio audinio sankaupų ir daug liaukų, gaminančių druskos rūgštį, pepsinogeną, lipazę, gleives, virškinimo hormonus, vidinį faktorių, padedantį įsiurbti vitaminą B₁₂. Storame pogleivyje yra kraujagyslės ir nervai. Raumeninį dangalą sudaro įstrižinis, žiedinis ir išilginis lygiųjų raumenų sluoksniai. Vidurinis žiedinis sluoksnis prievarčio angoje sudaro prievarčio rauką, kuris reguliuoja maisto patekimą iš skrandžio į dvylikapirštę žarną. Skrandį dengia pilvaplėvė – lygus, blizgus ir skaidrus serozinis dangalas.

žmogaus skrandis: 1 – skrandžio dugnas, 2 – kūnas, 3 – didžioji skrandžio kreivė, 4 – prievartinė dalis, 5 ir 7 – dvylikapirštė žarna, 6 – prievartis, 8 – mažoji skrandžio kreivė, 9 – įskrandis, 10 – stemplė

Nurytas maistas sumaišomas su labai rūgščios reakcijos skrandžio sultimis, apvirškinamas ir stumiamas prievarčio link. Druskos rūgštis verčia pepsinogeną pepsinu, kuris skaido baltymus, kiti fermentai rūgščioje skrandžio terpėje neveikia. Skrandyje vanduo ir kai kurios maisto medžiagos pradedamos įsiurbti į kraują.

1307

Gyvūnų skrandis

Skrandį, kaip diferencijuotą virškinamojo trakto dalį, turi dauguma bestuburių gyvūnų. Nariuotakojų (pvz., aukštesniųjų vėžiagyvių) susideda iš 2 dalių – vienoje maistas sutrinamas ir iš jos pereina į antrąją dalį, iš ten į žarną. Į moliuskų ir pečiakojų skrandį atsiveria kepenų liaukos. Stuburinių gyvūnų skrandis išsivystė iš pirminės žarnos priekinės dalies paplatėjimo. Žemesniųjų stuburinių (gaubtagyvių, bekaukolių) skrandis menkai išsivystęs. Plėšriosioms žuvims (pvz., rykliams, lydekoms, ešeriams, šamams) būdingas didelis, su piliorinėmis ataugomis skrandis. Varliagyvių ir roplių skrandis t. p. gerai išsivystęs. Paukščių skrandis vadinamas skilviu. Žinduolių skrandžio dydis ir sandara priklauso nuo mitybos būdo. Žolėdžių žinduolių skrandis didelis, susideda iš 4 dalių: didžiojo prieskrandžio, tinklainio, knygenų ir šliužo. Beveik nesukramtytas maistas kaupiasi didžiajame prieskrandyje, kur išbrinksta, paskui dalimis atryjamas, sukramtomas ir vėl nuryjamas. Plėšriųjų žinduolių skrandis nedidelis.

2271