vidurinių amžių skriptoriumas (raižinys, 1456)
skriptòriumas (lot. scriptorium < scriptor – perrašinėtojas, raštininkas), rankraštinių knygų (dažniausiai religinių) perrašinėjimo dirbtuvė.
Skriptoriumai atsirado 6–7 amžiuje Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, ypač paplito 10–12 amžiuje Vakarų Europos vienuolynuose. Skriptoriumas buvo nuošali patalpa, vienuolio celė arba iš anksto numatyta vienuolyno dalis, pavyzdžiui, Sankt Galleno vienuolyno plane (820) po biblioteka nurodyta patalpa, kurios viduryje yra didelis stalas, o prie langų – 7 rašomieji stalai. Skriptoriumuose dirbo skriptoriai (knygų perrašinėtojai, raštininkai), dažniausiai vienuoliai (buvo ir moterų vienuolių perrašinėtojų), kurie perrašydavo vienuolynų bibliotekose saugomas knygas. Dažniausiai knygą perrašydavo keli skriptoriai – vieni rašydavo tekstą, kiti piešdavo antraštines raides ir iliustracijas, vadinamąsias miniatiūras, dar kiti įrišdavo. Dažniausiai buvo perrašomi religiniai, rečiau – Bizantijos laikotarpio ir antikos autorių tekstai. Taip išsaugota daug raštų, kurių originalai seniai buvo dingę. Skriptoriumai turėjo didelę reikšmę išsaugant Vakarų Europos literatūros palikimą, kuriant rankraštynų kultūrą. Vienuolynų skriptoriumai, ypač ankstyvaisiais viduriniais amžiais, buvo skirti vienuolyno poreikiams, visuomenei nebuvo prieinami arba prieinami su dideliais apribojimais. Iki 12 amžiaus pabaigos Vakarų Europoje skriptoriumai buvo vienintelė knygų leidybos vieta. Vėliau skriptoriumus pradėjo keisti pasauliečių knygų perrašinėtojų amatininkų dirbtuvės (jos atsirado dėl didėjančios knygų paklausos). Skriptoriumai pamažu neteko reikšmės 15 amžiaus viduryje atsiradus knygų spaustuvėms. Didesni skriptoriumai buvo Fuldoje, Bolonijoje, Oksforde, Paryžiuje, Tours’e.
Skriptoriumų 11 amžiuje atsirado Rusijoje, vėliau ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Didelių skriptoriumų nebuvo, religinės ir pasaulietinės knygos buvo perrašinėjamos Vilniuje, Trakuose, Smolenske, Supraslyje ir kituose centruose.