skrybėl, galvos apdanga, susidedanti iš galvinės dalies ir platesnių ar siauresnių atbrailų. Vyrų ir moterų dėvima saugantis nuo aplinkos poveikio, kaip uniformos dalis, madingas aksesuaras, kartais atlieka socialinę, ritualinę, simbolinę funkciją. Skrybėlės gali būti veltos (fetras), siuvamos iš odos, aksomo, šilko ir kitų natūralių, dirbtinių ir sintetinių medžiagų, pinamos iš šiaudų, augalinio plaušo.
Pirmųjų skrybėlių atvaizdų rasta ant Hallstatto kultūros ir La Tène’o kultūros radinių (diržų sagčių, indų) Slovėnijoje, Austrijoje, Šiaurės Italijoje. Senovės graikai dėvėjo plokščias plačiomis atbrailomis (petasos) ir mažas kūgines skrybėles (pilos). Senovės Kinijoje moterys ir vyrai dėvėjo skrybėles iš šiaudų ir žolių. Viduramžiais plito kūgio formos galvinės dalies su įstrižai atgal užlenktomis atbrailomis skrybėlės, jas dėvėjo vargingieji ir dirbantys lauko darbus. Keliaudami tiek vyrai, tiek moterys greta gobtuvų dėvėjo apvalias skrybėles su plačiais kraštais. Nuo 12 amžiaus paveiksluose matomos ypatingos formos smailios, vadinamosios žydų skrybėlės. Skrybėlės galėjo būti pasaulietinės ir bažnytinės diduomenės padėties ženklas. Žemesniųjų visuomenės sluoksnių vyrų aprangai vasarą buvo būdinga šiaudinės, žiemą – vilnos arba kailio skrybėlės.
16 amžiuje Europoje plito ispaniško stiliaus skrybėlės – pirmą kartą ir moterų aprangoje – veltos ar šilku aptrauktos aukštos siaurakraštės skrybėlės su puošniais kaspinais. 17 amžiuje pamėgtos veltos skrybėlės plokštesne viršutine dalimi ir plačiomis minkštomis atbrailomis, dažnai puoštos plunksnomis. Beveik visą 18 amžių madingos buvo trikampės apvaliu dugnu vyrų skrybėlės (trikornai), amžiaus pabaigoje paplito dvikampės su kaktą dengiančiu išdubimu skrybėlės (bikornai, Napoleono skrybėlės). Tuo metu atsirado cilindrai. Nuo 18 amžiaus paskutinių dešimtmečių Anglijoje moterys ėmė dėvėti šiaudines skrybėles siauresnėmis arba platesnėmis atbrailomis, puoštas gėlėmis, kaspinais ir raukiniais (florentietiškoji skrybėlė). 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje iš Anglijos plito vadinamieji katiliukai (anglų kalba bowler, Jungtinėse Amerikos Valstijose vadinti derbiais) – minkštos veltos apvalios formos vyrų skrybėlės į viršų riestomis atbrailomis. 20 amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais moterys dėvėjo įmantrių formų įvairių dydžių skrybėlaites plačiomis atbrailomis, puoštas plunksnomis, kaspinais, vualiu, segėmis, dirbtinėmis gėlėmis. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje ir Šiaurės Amerikoje populiariausia skrybėlės forma tapo vadinamoji fedora (minkšta fetro skrybėlė vidutinio pločio atbrailomis, iš viršaus įspausta). Po Antrojo pasaulinio karo plito elegantiškos didelės moterų skrybėlės. Nuo 20 amžiaus 7 dešimtmečio skrybėles dėvėta vis mažiau, buvusių būtinų reprezentacinių skrybėlių (cilindrų) beveik visiškai atsisakyta. Kai kuriose šalyse (pirmiausia anglosaksų, taip pat Švedijoje ir Suomijoje) skrybėlės tradiciškai teikiamos universitetuose kaip mokslų daktaro laipsnio ženklas.
Skrybėlė yra daugelio tautų nacionalinio kostiumo dalis. Skrybėles dėvėjo daugelio Europos tautų vyrai (ispanai, italai, ukrainiečiai, moldavai, rumunai, lenkai, vokiečiai, latviai, rusai, islandai, vengrai, baltarusiai, čekai, prancūzai). Pietryčių Azijos tautų kūginės plokščios skrybėlės plačiomis atbrailomis saugo nuo saulės (kinų kuli skrybėlė). Meksikoje ir Lotynų Amerikos šalyse populiarus sombreras. Iš jo kilo Šiaurės Amerikos kaubojų skrybėlės. Pietų Amerikos indėnams (kečujams, aimarams), taip pat majams būdingos įvairių formų, spalvų skrybėlės (tarp jų nuo 19 amžiaus Ekvadore iš palmių plaušų pinamos panamos).
LIETUVOS valstiečiai iki 20 amžiaus 3 dešimtmečio (kai kuriose vietose ir ilgiau) per vasaros darbymečius dėvėjo šiaudines skrybėles. Tokias skrybėles pynė arba siuvo iš kvietinių lygių (5–13 šiaudelių) ir karpuotų (dantytų 3–6 šiaudelių) pynelių. 19 amžiuje ypač buvo mėgstamos skrybėlės su didelėmis atbrailomis, saugančiomis nuo saulės spindulių. 16–17 amžiuje iš Vakarų Europos (pirmiausia Mažojoje Lietuvoje) pradėjo plisti įvairių formų veltinės skrybėlės. Jos buvo veliamos iš avių vilnos ir puošiamos namie austomis margaspalvėmis juostomis, juostų kutais, povų ir kitų paukščių plunksnomis. Tokios skrybėlės tapo išeigine lietuvių valstiečių galvos apdanga ir tautinių drabužių dalimi. Dėvėtos visais metų laikais, išskyrus žiemą. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje jas pamažu išstūmė fabrikų gamybos skrybėlės.