skrynia

skrynià, baldas – dėžė su antvožu. Dažniausiai stačiakampė, kartais – suapvalintais kampais, daugiakampė, ovalios formos, įvairaus aukščio kojelėmis, būna su cokoliu ir galuose pritaisytomis rankenomis. Dangtis plokščias arba išgaubtas, kartais dvišlaičio stogo pavidalo. Gaminta iš lentų, skobta iš medžio kamieno, puošta tapyba, drožiniais, kiaurapjūviu, inkrustacija, bronzuoto metalo aplik, geležies apkaustais, oda. Skrynios atmainos – kasapanka, kasonė, kasonetė (žema, su lentynomis), komoda. Skryniose laikyti drabužiai, vertingi daiktai, dokumentai, kartais naudota kaip lagaminas, stalas, suolas, lova.

Istorinė apžvalga

Skrynias nuo seno gamino daugelis pasaulio tautų. Plito senovės Egipte, Graikijoje, Romos imperijoje, vėliau – Vakarų Europos šalyse. Buvo populiarios viduramžiais ir Renesanso epochoje. Ankstyvaisiais viduramžiais gamintos paprastų asketiškų formų skrynios, jos tvirtintos geležies juostomis, dekoruotos vinučių apkalais; bažnyčioms skirtos skrynios buvo puošnesnės, architektūrinių formų, puoštos architektūriniais elementais, neiškilaus reljefo žmonių figūrėlėmis, fantastinių žvėrių motyvais, romaninio laikotarpio pabaigos – augaliniu spiraliniu ornamentu (šis dar labiau paplito gotikos laikotarpiu, kai skrynia atsirado ir miestiečių namuose).

renesansinė vestuvinė skrynia (16 a., Nacionalinis Bargello muziejus Florencijoje)

Nuo 14 a. skrynių paviršiai tapo puošnesni, su heraldiniais reljefais, vėliau – strėlinių arkų eilėmis; vėlyvaisiais viduramžiais gamintos frontonais, pinakliais, rozetėmis, kryžmažiedžių gėlių motyvais, žmonių figūromis puoštos skrynios. Renesanso epochos skrynių paviršiai vaškuoti arba patinuoti, išryškinta medžio tekstūra, naudota intarsija, faneravimas. Italijoje skrynia buvo vienas pagrindinių reprezentacinių baldų. Itin populiari skrynia buvo brandžiojo Renesanso laikotarpiu, tapo svarbia interjero dalimi; susiklostė vestuvinė kraitinė skrynia su medalionuose tapytais portretais. Šio laikotarpio skrynios platesnės, su cokoliu, karnizais, dekoruotos kolonėlėmis, piliastrais, architravais, frizais, t. p. stilizuotais akantais, kaukėmis, kriauklelėmis, arabeskomis. Pamažu skrynių puošyba tapo plastiškesnė, pagausėjo iškilių reljefų, figūrinių motyvų, maskuota medžio specifika. Romoje būta skrynių, panašių į sarkofagus.

Skrynios buvo populiarios ir Vokietijoje, Olandijoje, jos buvo architektūrinių formų, su stalčiais, puoštos intarsija. Prancūzijoje plito skrynios su arabeskomis ir medalionais. Baroko laikotarpiu Vakarų Europoje skrynių gamyba sumenko, jos buvo masyvios, aiškių proporcijų, puoštos brangmedžių intarsija, marketri (Boulle’io baldai), 18 a. buvo populiarios juodu laku orientalistiniais motyvais dekoruotos skrynios. Pamažu skrynios neteko reprezentacinio baldo reikšmės, bet toliau plito vidurinio sluoksnio ir valstiečių namuose.

1664

Lietuvoje

Lietuvoje istoriniuose šaltiniuose kaip kraitiniai baldai skrynios minimos nuo 16 a., manoma, dvaruose jų būta ir anksčiau. Motinos kraičio skrynia pagal tradiciją atitekdavo vyresniajai dukteriai. Ilgainiui 18 a. antroje pusėje–19 a. pradžioje skrynios (ir kuparai) pakeitė tam reikalui naudotus kraitkubilius.

Skrynios dažniausiai buvo daromos iš lengvo medžio (eglės, pušies, drebulės), rečiau iš uosio, ąžuolo. Kartais šonai ir antvožas būdavo daromi iš pušinių, dugnas ir kojos – iš ąžuolinių lentų. Aukštaitijoje skrynios siaurėja į apačią, Žemaitijoje ir Suvalkijoje antvožas ir dugnas vienodo ilgio ir pločio, šonai – statūs. Viduje būdavo iš lentelių padaryti prieskryniai smulkiems daiktams laikyti. 100–160 cm ilgio skrynios buvo sutvirtinamos puošniais kalvių kaltas arba iš skardos iškirptais geometrinių formų apkaustais, su geležinėmis atsilenkiančiomis rankenomis galuose, užraktais, profiliuotomis kojomis. Dažytos žaliai, mėlynai, juodai, tamsiai raudonai arba rudai. Puoštos augaliniais, dažniausiai gyvybės medžio, dangaus kūnų, dvynių gyvūnų (paukščių, arklių, žalčių) motyvais. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje skrynias pradėjo išstumti komodos ir spintos.

skrynia (Aukštaitija, 20 a. pradžia, Biržų krašto muziejus Sėla)

L: A. Keturka Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje Vilnius 1987; A. Mikėnaitė Lietuvių liaudies baldai Vilnius 1992.