skulptūrà (lot. sculptura < sculpo – skaptuoju, drožiu, kalu), dailės šaka; trimatis dailės kūrinys, vaizduojantis dažniausiai žmones, kai kada gyvūnus ar daiktus, gali būti abstraktus.
Kuriama (lipdoma, kalama, drožiama, liejama) iš akmens, medžio, metalo, betono, kaulo, gipso, molio ir kitų medžiagų pagal pieštą arba lipdytą eskizą; kartais šlifuojama, poliruojama, patinuojama (patina), polichromuojama, auksuojama, sidabruojama. Pagrindinės rūšys: apvalioji skulptūra ir reljefas. Pagal paskirtį skiriama paminklinė skulptūra, dekoratyvinė skulptūra (dekoratyvinė dailė), kamerinė skulptūra ir smulkioji skulptūra. Svarbiausios skulptūros formos: statula, skulptūrinė grupė (figūrinė kompozicija), biustas, galva, torsas, statulėlė, medalis, medalionas, moneta, gema. Meninę išraišką lemia skulptūros padėtis erdvėje, modeliuotė (formų reljefiškumas, šviesa ir šešėliai), masių išdėstymas, siluetas, medžiaga, faktūra. Svarbiausios kompozicijos priemonės – erdvinė struktūra, tektonika, proporcijos, pusiausvyra, įvairūs ritminiai santykiai.
sėdinčios moters figūra (Katsinos kultūra, Nigerija; terakota, 1 a. pr. Kr.–1 a. po Kr., Barbier-Muellerio muziejus Ženevoje)
Istorinė apžvalga
Ankstyviausi apvaliosios skulptūros kūriniai (gyvūnų atvaizdai ir vadinamosios paleolito Veneros) rasti vėlyvojo paleolito stovyklavietėse. Jie dažniausiai buvo susiję su pirminės bendruomenės žmonių darbu ir tikėjimais. Smulkioji skulptūra (Tripolės‑Cucuteni kultūros keraminė skulptūra, akmeninės skulptūros, vadinamosios bobos, reljefiniai papuošalai) būdinga neolitui ir eneolitui. Senovės Egipto, Babilonijos, Asirijos skulptūra (monumentalūs sfinksai, dievų ir valdovų statulos, kameriniai portretai, šventyklų reljefai) buvo susijusi su įvairiais kultais; jai būdinga epiškumas, simetrija, pozų frontalumas.
Senovės Graikijoje archajiniu laikotarpiu kulto apeigose naudotos bronzinės žmonių, gyvūnų figūrėlės. Apie 7 a. pr. Kr. iš klinties, marmuro kaltos statiškų pozų, sąlygiškos modeliuotės statulos – kūrai ir koros. Ankstyvojo klasikinio laikotarpio marmurinėmis skulptūromis puošti šventyklų frontonai, frizai. Polikleitas traktate Kanonas (5 a. pr. Kr.) suformavo idealias žmogaus kūno proporcijas, išplėtojo figūros komponavimo kontrapostu būdą. Pradėta vaizduoti figūros judesį (Mirono Disko metikas 460–450 prieš Kristų).
Milo Venera (skulptorius Aleksandras, marmuras, apie 120 pr. Kr., Luvras Paryžiuje)
Monumentaliomis formomis, ramiomis didingomis pozomis, tobulu techniniu atlikimu išsiskiria Feidijo, klasikinės estetikos principais – Alkameno, dinamiška forma, vidine įtampa – Skopo, didinga ramybe – Praksitelio, grakščiomis proporcijomis – Lisipo skulptūros. Helenizmo laikotarpio skulptūroje (Pergamo altorius, smulkioji skulptūra) daugiau individualizmo, ekspresijos, efektingų šešėlių; kurtos sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos. Rodo ir Egėjo jūros salų mokyklos (klestėjo 3–1 a. pr. Kr.) tęsė graikų klasikos laikotarpio skulptūros tradicijas (Aleksandro Milo Venera 120 prieš Kristų). Graikų skulptūra turėjo įtakos romėnų skulptūriniams portretams (būdinga individualumas, natūralizmas, racionali modeliuotė), reljefams, skirtiems architektūros puošybai (Trajano kolona, 113 povKr., sarkofagai), ir paminklams (raitelio skulptūros).
Ankstyvieji krikščionys reljefais puošdavo sarkofagus. Bizantijos skulptūra iš pradžių tęsė helenistinės dailės tradicijas; buvo kuriamos apvaliosios skulptūros, reljefiniai dramblio kaulo diptikai. Po ikonoklazmo sąjūdžio (726–843) apvalioji skulptūra sumenko, nes buvo sieta su pagoniškų stabų garbinimu. Plėtotas reljefas: kurtos raižyto marmuro, dramblio kaulo ikonos, ornamentiniais reljefais puošti altoriai, kapiteliai, karnizai.
Viduramžių skulptūra daugiausia buvo susijusi su Bažnyčios poreikiais. Romaniniu laikotarpiu akmens skulptūromis puošti sakralinių pastatų fasadai, portalai, timpanai, nišos, pilioriai, konsolės, interjero kolonų kapiteliai. Skulptūra tašyta daugiausia iš akmens; Ispanijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse daryta ir iš medžio. Ji religinės tematikos, dažni fantastiniai ir mitologiniai motyvai, simbolinių augalinių ir geometrinių motyvų raštai, pynės. Remtasi ikonografinio vaizdavimo tradicija, būdinga Biblijos, šventųjų gyvenimo siužetai (skulptoriaus Gislebert’o Šv. Lozoriaus katedros Autune portalo timpano kompozicija Paskutinis teismas, 12 a. pirma pusė). Vaizduojant žmogų nesilaikyta realių kūno proporcijų. Gotikos laikotarpiu skulptūra tapo svarbiausia dailės šaka, ja puošta sakralinių pastatų fasadai, interjerai, antkapiniai paminklai, medine polichromuota skulptūra – interjerai (suveriami altoriai, sakyklos, antkapiniai paminklai).
Šv. Lozoriaus katedros Autune portalo timpano kompozicija Paskutinis teismas (skulptorius Gislebert’as, 12 a. pirma pusė)
Ankstyvoji gotikinė skulptūra turi romaninių bruožų, būdinga sąlygiškumas, ornamentiškumas. Ilgainiui įsigalėjo gotikos bruožai: siekta tikroviškesnių proporcijų, psichologinės raiškos, žymu figūrų individualizavimas, būdinga S raidės formos figūrų siluetai, laužytos draperijų klostės, detalių gausa, kontrastingas šviesos ir šešėlių žaismas.
Michelangelo. Mirštantis vergas (marmuras, 1513, Luvras Paryžiuje)
Ankstyvojo Renesanso laikotarpiu susiformavo naujos, buvo atgaivintos antikinės skulptūros formos – raitelio paminklas, sieninis antkapis, dekoratyvinė statula, portretinis biustas, perspektyvinis reljefas. Menininkai sekė geriausiais antikiniais pavyzdžiais, siekė perteikti idealias žmogaus kūno proporcijas, taikė aukso pjūvį, kontrapostą, įtvirtino žmogaus kūno idealias proporcijas, siekė plastinio ir anatominio tikslumo, kompozicijos tektoniškumo. Žymesni skulptoriai: L. Ghiberti, Donatello, A. del Verrocchio, Michelangelo (visi Italija), J. Goujonas, G. Pilonas, C. Sluteris (visi Prancūzija), B. Ordóñezas, D. Formentas, A. Berruguete (visi Ispanija), V. Stossas, P. Vischeris, T. Riemenschneideris (visi Vokietija), M. Pacheris (Austrija). Baroko skulptūra (reprezentaciniai portretai, paminklų skulptūros, mitologinės ir alegorinės kompozicijos) dinamiška, patetiška, dekoratyvi (G. L. Bernini, P. Puget).
Kai kurių prancūzų skulptorių (A. Coysevoxo, F. Girardono) kūryboje susipynė baroko ir klasicizmo bruožai. Klasicistinė skulptūra monumentali, didinga, harmoningų formų (J.‑B. Pigalle’is, É. M. Falconet, J. A. Houdonas, visi Prancūzija; J. G. Schadowas, Vokietija; A. Canova, Italija; B. Thorvaldsenas, Danija; F. Šubinas, M. Kozlovskis, V. Demutas‑Malinovskis, visi Rusija); buvo kuriamos daugiausia portretinės, antkapinės ir paminklinės skulptūros. 19 a. skulptūroje sustiprėjo realistinės tendencijos, kartais turinčios ir natūralizmo bruožų (J. Dalou, Prancūzija; C. É. Meunier, Belgija; M. Antokolskis, Rusija). Daug įtakos tolesnei skulptūros plėtotei turėjo realistinė M. Rosso, É. A. Bourdelle’io, neoklasicistinė A. Maillolio kūryba, novatoriškumu išsiskirianti A. Rodino skulptūrų traktuotė (nelygus paviršius, jo įvairūs efektai, fragmentavimas, impresionizmui artimas stilius).
A. Canova. Venera ir Marsas (marmuras, 1822, Buckinghamo rūmai Londone)
J. Escoula. Skausmas (gipsas, apie 1890, Orsay muziejus Paryžiuje)
C. Brâncuşi. Bučinio vartai Târgu Jiu (1938; © LATGA / Succession Brancusi (Adagp), 2020)
20 a. pirmos pusės skulptūros raida susijusi su modernistinėmis dailės kryptimis: kubizmu (P. Picasso, J. Lipchitzas, H. Laurensas), konstruktyvizmu (V. Tatlinas, N. Gabo, A. Pevsneris), ekspresionizmu (E. Barlachas), abstrakcionizmu (C. Brânçusi, O. Archypenko, J. Arpas, M. Billis), siurrealizmu (A. Giacometti, J. Miró, J. Tinguely, M. Ernstas, M. Duchamp’as), kinetiniu menu (A. Calderis, L. Moholy‑Nagy). Modernistinė skulptūra atmetė vaizduojamosios dailės principus, suabsoliutino simbolio, grynosios formos reikšmę. Minimalizmo atstovai, siekdami kūrinyje išvengti individualaus braižo, skulptūroms naudojo pramonines medžiagas (plieną, aliuminį, plastiką, kita), taikė pramoninės gamybos metodus.
N. Gabo. Linijinė konstrukcija erdvėje nr. 2 (organinis stiklas, 1943)
Geometrinio pavidalo trimačius objektus kūrė C. Andre, D. Juddas, S. Le Wittas, R. Morrisas, R. Serra. Skulptūros ir erdvės susiliejimo idėją plėtojo H. S. Moore’as. 20 a. antros pusės skulptūroje vyravo 2 pagrindinės kryptys; realistinė (W. Aaltonenas, F. Cremeris, K. Dunikowskis, Z. Kisfaludi Stroblis, 1884–1975, G. Manzu) ir modernistinė, tęsianti ekspresionizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo idėjas (A. Pomodoro, E. Chillida, 1924–2002, P. Gargallo, R. Butleris, Césaras, G. Richier, T. Roszakas). Rusijos skulptūros plėtotei įtakos turėjo monumentaliosios propagandos planas, pagal kurį buvo pastatyta paminklų, sukurta reljefų; plėtoti socialistinio realizmo principai (V. Muchina, A. Matvejevas, S. Mezencevas).
Nuo 8 dešimtmečio kurta postmodernistinė skulptūra, kuriai būdinga ankstesnių dailės krypčių formų kartojimas, dailės žanrų ir šakų bei meno ir gyvenimo ribų nepaisymas, populiariosios kultūros įvaizdžiai, ironija ir saviironija. Postmodernistinių skulptūrų sukūrė: M. Abakanowicz, J. Beuysas, Chr. Boltanski, F. Botero, L. Bourgeois, D. Burenas, Césaras, D. Chihuly (g. 1941), Christo ir Jeanne-Claude, T. Craggas, K. Fritsch (g. 1956), Gilbertas ir George’as, R. Goberis, H. Haacke (g. 1936), E. Hesse (1936–70), D. Hirstas, A. Kapooras, M. Kippenbergeris, J. Koonsas, I. Kabakovas, R. Mucha (g. 1950), T. Mijadžima (g. 1957), R. Mueckas (g. 1958), G. Penone, R. Smithsonas, T. Schütte (g. 1954), M. Quinnas (g. 1964), R. Whiteread ir kiti.
Dainuojanti skulptūra (Gilbertas ir George’as, 1970, N. Greenwoodo galerija Londone)
21 a. pradžioje plėtojami beveik visi tradiciniai skulptūros žanrai, naudojamos ir netradicinės raiškos priemonės: smėlis, popierius, audiniai, vanduo, ledas, videoprojekcijos, ugnis, kita. Skulptūra naudojama konceptualiojo meno, proceso meno, skurdžiojo meno, žemės meno, kūno meno kūriniuose, performansuose, instaliacijose, t. p. kuriant koliažus, pastišą, specifinės vietos kūrinius ir kita.
Lietuvos skulptūra
Lietuvos teritorijoje rasti seniausi skulptūros kūriniai (Narvos kultūros radiniai) žinomi iš neolito laikotarpio (5500–2000 prieš Kristų). Antropomorfiniai atvaizdai (2 m medinis stulpas su žmogaus galva, Šventosios gyvenvietė, trečias tūkstantmetis prieš Kristų, gintarinės žmonių figūrėlės iš Juodkrantės lobio) apibendrinti; zoomorfiniai (apeiginė lazda su briedės galva, Šventosios gyvenvietė, trečias tūkstantmetis prieš Kristų) – išraiškingesni, plastiškai perteikiantys natūrą. Smulkiosios antropomorfinės ir zoomorfinės plastikos dirbinių aptikta gyvenvietėse prie Kretuono ežero. Bronzos ir geležies amžiaus baltų genčių skulptūros ypatybes atspindi skulptūriškai modeliuoti ir dekoruoti papuošalai.
Liaudies skulptūra yra viena populiariausių tautodailės šakų. Skulptūros (dažniausiai nedidelės; apvaliosios, pusiau apvaliosios ir reljefinės) drožiamos iš medžio; būdinga religinė tematika, liaudies tipažas (Rūpintojėlis), frontalumas, apibendrintos formos (detaliau modeliuojama tik priekinė figūros dalis ir veidas), polichromija. Nemažai skulptūrinių elementų turi baldai, medžio drožiniai, papuošalai, kario bei žirgo aprangos dalys, buities reikmenys, kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai. SSRS okupacijos metais religinius paminklus (išskyrus kapinėse) drausta statyti, tad pradėta kurti pasaulietinio turinio monumentalius medžio paminklus, jų ansamblius (Čiurlionio kelias 1976), antkapines, dekoratyvines skulptūras.
Madona su kriauše (medis, 16 a. pradžia, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
13–14 a. skulptūros kūriniuose (jų išliko nedaug) pynėsi Vakarų Europos dailės įtaka ir vietos tradicijos. Išliko 14–15 a. gotikinių antspaudų (Kęstučio, Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio). Gotikinėmis medinėmis, dažniausiai polichromuotomis skulptūromis buvo puošiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčių altoriai; išliko ankstyvajai gotikai priskiriama Seinų Švč. Mergelės Marijos suveriama skulptūra. Brandžiosios gotikos laikotarpiu kurta Nukryžiuotojo figūros, Jėzaus Kristaus kančios siužetai, Dievo Motinos su Kūdikiu figūros (Veliuonos madona 15 a. vidurys, Madona su kriauše 16 a. pradžia); skulptūrų formos nesudėtingos, apibendrintos. 16 a. pradžioje atsirado renesansinių skulptūrų: jas kūrė daugiausia italų skulptoriai B. Z. da Gianotti, G. Cini, G. M. Padovano.
Renesanso epochoje ypač vertintos portretinės antkapinės skulptūros, medaliai (Alberto Goštauto marmurinis antkapis, apie 1540, skulptorius B. Z. da Gianotti, Povilo Alšėniškio antkapis, 1555, skulptorius G. M. Padovano, abu Vilniaus katedroje). Italų skulptorių kūriniams būdinga natūralistinė formų traktuotė, tikslios proporcijos, tektoniškumas, mirusiojo figūra vaizduota realistiškai, siekta portretiškumo. G. M. Padovano sukūrė Žygimanto Senojo, Bonos Sforzos, Žygimanto Augusto ir jo sesers Izabelės portretinius medalius. Vietos skulptoriai perėmė tik renesansinio antkapio ikonografinę schemą; jų kūriniams (L. Sapiegos antkapis, apie 1633, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Vilniuje) būdinga formų sąlygiškumas, stilizacija. Sukurta statulų, religinės tematikos skulptūrinių kompozicijų, reljefų, vėlyvojo renesanso (su manierizmo bruožais) biustų, dekoratyvinių stiuko reljefų (Vilniaus Aušros vartų atikas, 17 a. pradžia), medžio drožybos dirbinių (Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios durys, stalės, Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios sakykla ir medinės buazerijos, 17 a. pirma pusė).
Nuo 17 a. vidurio skulptūroje vis labiau įsigalėjo baroko bruožai (antikine daile paremta plastinė raiška, sudėtinga dinamiška kompozicija, gausus ir įvairus dekoras). Barokinė skulptūra turėjo ir regioninių bruožų; jai būdinga santūrumas, ryškios sąsajos su gotikos, renesanso, vėliau ir su klasicizmo skulptūra. Vyravo su sakraline architektūra susijusi skulptūra (antkapiniai paminklai su skulptūriniais portretais, eksterjero ir interjero dekoratyvinės skulptūros), kurta iš medžio, marmuro ir stiuko. 17 a. skulptūros raidai ypač reikšminga italų skulptorių (juos kvietė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai) veikla. Jų kūriniams būdinga brandžiojo baroko bruožai: formų ekspresyvumas, juslingumas, atektoninė kompozicija, paviršiaus silueto tapybiška traktuotė – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrinis dekoras (1677–82, figūrinės kompozicijos – skulptoriaus G. P. Perti, ornamentai – skulptoriaus G. M. Galli, po 1682 darbus tęsė A. S. Capone).
17 a. į Lietuvą buvo įvežama ir renesanso stilistikai artimų baroko skulptūrų (A. Valavičiaus antkapis Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje, 17 a. 3 dešimtmetis). Vietos skulptoriai labiau išryškino dekoratyvinius baroko bruožus, jų kūriniuose mažiau barokui būdingo ekspresyvumo, emocingumo (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios fasado terakotinės šv. Augustino ir šv. Stanislovo skulptūros, 1674, skulptorius Novotnas). Periferijos skulptorių kūriniai dažniausiai turėjo vėlyvojo renesanso ir manierizmo bruožų.
18 a. baroko skulptūroje išryškėjo Pietų Vokietijos ir Austrijos dailės įtaka; sustiprėjo ekspresyvumas, silueto tapybiškumas, atsirado figūrų ištęstumo, hipertrofuotų judesių, dažnai naudota polichromija. Sukurta altorių skulptūrinių ansamblių (Vilniaus Šv. Jonų, 1737–62, skulptoriai J. K. Glaubicas, J. Hedelis, J. Voščinskis, M. Schickas, J. Grynas ir kiti, Šventosios Dvasios, 1753–60, skulptorius P. I. Hoferis, bažnyčios), medžio drožybos (Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios altorių ansamblis, 1767, skulptoriai D. Giotto, V. Holtzas, J. K. Frezeris ir kiti), kitų dirbinių (vargonų, varpų, laikrodžių), puoštų baroko stiliaus reljefais. 18 a. atsirado ir rokoko stilistinių tendencijų, bet jis netapo skulptūros savarankišku stiliumi (jo elementai tik papildė baroko stilistinę sistemą, suteikdami 18 a. Lietuvos skulptūrai teatrališkumo). 19 a. pradžioje sukurta vėlyvojo baroko bruožų turinčių dekoratyvinių skulptūrų (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pagrindinio altoriaus 4 pranašų skulptūros, skulptoriai Kazimieras ir Jonas Jelskiai, 1804–05).
Klasicizmo stiliaus įsigalėjimas skulptūroje siejamas su 1803 Vilniaus universitete įkurtos Skulptūros katedros veikla. Jai iš pradžių vadovavo A. Le Brunas, 1811–26 – Kazimieras Jelskis. Sektinu skulptūros pavyzdžiu tapo antikinė klasika, kūriniuose įsivyravo Šviečiamajam amžiui būdingas žmogaus atvaizdas, vaizduota valstybei, mokslui ir menui nusipelniusios asmenybės (Vilniaus universiteto dėstytojų, visuomenės veikėjų biustai, skulptoriai A. Le Brunas, Kazimieras Jelskis). Dekoratyvinių skulptūrų sukūrė V. Smakauskas (Šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Mielagėnuose, 1838), H. Dmachauskas, F. Sivickis. 19 a. sukurta antkapinių paminklų, turinčių klasicizmo, romantizmo, vėliau ir istorizmo bruožų (Kazimiero Jelskio kūriniai), memorialinių lentų (V. Smakausko kūriniai). Buvo kuriama (dažniausiai Vakarų Europos skulptorių) ir dekoratyvinės skulptūros, kurios puošė dvarų rūmų, bažnyčių interjerus (Trakų Vokės, Astravo, Biržų rajono, dvarų interjerų dekoras).
20 a. pradžioje plečiantis nacionaliniam sąjūdžiui ėmė reikštis lietuvių kilmės skulptoriai, baigę studijas Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos dailės mokyklose. Svarbi skulptūros raidai buvo Lietuvių dailės draugijos veikla; jos rengiamose parodose (1907–14) dalyvavo P. Rimša, J. Zikaras, K. Ulianskis, A. Vivulskis, K. Sklėrius. Sukurta skulptūrinių portretų, socialinės tematikos kamerinių skulptūrų ir reljefų, paminklų ir jų projektų (A. Vivulskio, K. Ulianskio kūriniai).
Nepriklausomybės laikotarpiu skulptūros raida suintensyvėjo, ją paskatino 1924 Kauno meno mokykloje įsteigta Skulptūros studija (vadovas K. Sklėrius, nuo 1928 J. Zikaras). Išryškėjo kelios stilistinės kryptys. Kai kurie skuptoriai laikėsi realizmo tradicijų, jas papildydami savitai modifikuoto akademizmo (J. Zikaro kūriniai) ir stilizuoto dekoratyvumo (P. Rimšos skulptūrinės kompozicijos, portretiniai medaliai, medalionai) bruožais. Skulptorių Juozo Mikėno, B. Pundziaus, R. Antinio vyresniojo, B. Bučo kūrybai turėjo įtakos Prancūzijoje plėtotos neoklasicizmo, art deco tendencijos. Dekoratyvumas, apibendrintos formos būdinga Kauno meno mokyklos auklėtinių (P. Aleksandravičiaus, J. Kėdainio, V. Palio, V. Kašubos, J. Dagio, N. Petrulio, A. Janulio) kūrybai.
P. Rimša. Artojas (bronza, marmuras, 1922, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Siekiant įamžinti valstybingumo įtvirtinimui nusipelniusių veikėjų atminimą, pagerbti žuvusius kovose už nepriklausomybę valdžios institucijos inicijavo paminklų statymo sąjūdį. Paminklų sukūrė J. Zikaras (Laisvė Kaune 1928), R. Antinis (Laisvė Rokiškyje 1931), V. Grybas (S. Daukanto paminklas Papilėje 1930), B. Pundzius, A. Aleksandravičius; suformuotas Karo muziejaus sodelis (4 dešimtmečio vidurys). Lietuvai pradėjus dalyvauti pasaulinėse parodose dekoratyvinių skulptūrų joms sukūrė Juozas Mikėnas – Paryžiaus (Rūpintojėlis 1937, parodos Didysis prizas) ir Niujorko (Lietuva 1939) parodoms.
Po II pasaulinio karo Lietuvos meninį gyvenimą veikė su SSRS aneksija susijusios politinės, socialinės ir kultūrinės permainos. Lemiamą reikšmę skulptūros raidai turėjo pasikeitusios visuomeninės sąlygos, lietuvių menui primestas socialistinio realizmo metodas. Pradėtas vykdyti monumentaliosios propagandos planas: griauti nepriklausomos Lietuvos paminklai ir statyti nauji (Zarasuose – M. Melnikaitės, skulptorius Juozas Mikėnas, Kaune – S. Nėries, skulptorius B. Bučas, abu 1955).
J. Mikėnas. Pirmosios kregždės Vilniuje (bronza, sukurta 1964, išdidinta kopija pastatyta 1987)
Kamerinėje skulptūroje plito portretas (P. Aleksandravičiaus, J. Kėdainio, N. Petrulio, L. Žuklio kūriniai). Siužetinių figūrinių kompozicijų sukūrė K. Bogdanas, A. Dimžlys, dekoratyvinių skulptūrų parkams, visuomeniniams pastatams – J. Kėdainis, B. Vyšniauskas, N. Gaigalaitė. Monumentalioje plastikoje plito neoklasicistinis Motinos Tėvynės įvaizdis (Juozo Mikėno Taika, 1960, Pirmosios kregždės, sukurta 1964, išdidinta kopija pastatyta 1987 šalia Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje, G. Jokūbonio Motina Pirčiupių kaime, 1960), motinystės, darbo, poilsio, kovos temos perteiktos apibendrinta, poetiškos nuotaikos moters figūra (R. Antinio vyresniojo, A. Dimžlio, N. Gaigalaitės, J. Kėdainio, J. Mozūraitės‑Klemkienės skulptūros). Sukurta dekoratyvinių skulptūrų miesto gatvėms, aikštėms, parkams (Kaune – tėvo ir sūnaus Antinių, L. V. Striogos, D. Palukaitienės, Vilniuje – V. Vildžiūno, T. K. Valaičio, G. Karaliaus, S. Kuzmos, V. Mačiuikos, Šiauliuose – A. Toleikio, Klaipėdoje – D. O. Matulaitės, R. Midvikio).
7 dešimtmečio pabaigoje kurta moderni skulptūra, apibendrinti psichologiniai portretai, skulptūrinės kompozicijos (P. Aleksandravičiaus, P. Deltuvos, B. Vyšniausko, K. Kisielio, E. Radauskaitės kūriniai), konstruktyvios ir dekoratyvios (V. Vildžiūno, A. V. Ambraziūno, L. V. Striogos) skulptūros. 8 dešimtmetyje greta tradicionalizmo plėtotas modernizmas; natūros transformacija būdinga G. Karaliaus, P. Mazūro, S. Šarapovo, V. Šerio, K. Jaroševaitės, vaizdo metaforiškumas – V. Urbanavičiaus, R. Dauginčio, M. Navako kūriniams. Modernizmo sklaidą skatino 8–9 dešimtmetyje besikuriantys skulptūrų parkai Klaipėdoje (Klaipėdos skulptūrų parkas), Kaune, Mažeikiuose, Juknaičiuose. Nuo 1977 Smiltynėje, nuo 1984 Alytuje, nuo 1985 Vilniuje rengiami skulptūros simpoziumai. Kurta smulkioji tekstilė, daugiausia medaliai (J. Kėdainis, A. Belevičius, E. Varnas, P. Repšys, A. Bosas, D. Zundelovičius).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atstatyti sovietiniais metais sunaikinti monumentai (A. Vivulskio Trys kryžiai Vilniuje, J. Zikaro Laisvė Kaune, abu 1989), nugriauta sovietinių paminklų, kai kurie jų perkelti į Grūto parką. Monumentaliojoje skulptūroje vyravo tradicinė raiška, neoklasicistinės formos (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, 1996, skulptorius V. Kašuba, karaliaus Mindaugo, 2003, skulptorius R. Midvikis, paminklai, abu Vilniuje). Lietuvos miestuose pastatyta žymių visuomenės ir kultūros veikėjų biustų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų (S. Kuzmos Pieta Sausio tryliktosios aukoms Antakalnio kapinėse, 1995), pastatyta postmodernistinių formų dekoratyvinių skulptūrų (Vilniuje – V. Kančiausko, R. Kvinto, Kaune – R. Antinio jaunesniojo, J. Zalenso, Klaipėdoje – A. Boso, R. Midvikio, Juodkrantėje – A. Ališankos, V. Naručio, Nidoje – K. Pūdymo).
K. Jaroševaitė. Šv. Pranciškus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčioje Vilniuje (marmuras, 1994; © LATGA, 2020)
10 dešimtmetyje išryškėjo polinkis į konceptualumą, socialinių problemų ir gyvenimo realijų aktualizavimas, įvairių žanrų ir technologijų susiliejimas. Plėtojama žmogaus figūros plastinė interpretacija, linkstama į plastikos sąlygiškumą, formos minimalizavimą (M. Šnipas, A. Raila, A. Lankelis‑Elvich). Alternatyvi raiška būdinga G. Urbono, D. Basčio, grupių Post Ars ir Žalias lapas instaliacijoms, objektams, akcijoms, M. Navako skulptūriniams objektams (Kablys 1994, buvusių Geležinkelininkų rūmų fasade Vilniuje). Sukurta specifinės vietos kūrinių. Č. Lukenskas, G. Urbonas, G. Akstinas, A. Raila, D. Narkevičius, A. Novickas, G. Makarevičius konceptualiuose objektuose ir instaliacijose, be tradicinių medžiagų, naudojo ir rastus daiktus, t. p. videomeną, garsus, šviesas; svarbios tapo socialiai angažuotos, diskusinės temos, demonstravimo kontekstas.
Žymesni 21 a. pradžios skulptoriai: G. Akstinas, A. Ališanka, G. Piekuras, S. Vaitiekūnas (g. 1953), A. Erminas (g. 1971), P. Gilytė (1972), A. Kasparavičius, M. Tendziagolskis (abu g. 1975), J. Laivys, N. Erminas, A. Petkus, K. Svirnelis (visi g. 1976), T. Martišauskis, R. Milkintas, M. Skudžinskas (visi g. 1977), M. Martišius, M. Zavadskis (abu g. 1979), G. Mažintas (g. 1980).
Nuo 1978 Vilniuje rengiamos skulptūros parodos, nuo 1986 – Baltijos šalių medalių trienalės. Nuo maždaug 1980 veikia Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parkas. 1991 netoli Vilniaus įsteigtas Europos parkas – skulptūrų muziejus po atviru dangumi, nuo 1993 čia rengiami tarptautiniai skulptūros simpoziumai. Juokrantės krantinės parke eksponuojamos 1997 ir 1999 akmens skulptūros simpoziumuose sukurtos skulptūros. Nuo 2002 Taikos prospekte Kaune veikia Skulptūrų zona. 2008–09 įgyvendinant Vilniaus Europos kultūros sostinės programos Neries krantinės skulptūrų projektą buvo sukurtos R. Antinio jaunesniojo, M. Navako ir V. Urbanavičiaus skulptūros.
L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Skulptūra, 1975–1991 / sud. G. Jankevičiūtė, E. Lubytė Vilnius 1997; LDK barokas: Formos, įtakos, kryptys / sud. R. Butvilaitė Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė Vilnius 2002; Vieno projekto apkalta / sud. E. Lubytė Vilnius 2011; B. S. Ridgway Fifth Century Styles in Greek Sculpture Princeton 1981; G. Duby, J.‑L. Daval Sculpture. From Antiquity to the Present Day 2 vol. Köln 2006.
2510
2972