Skuõdo mšis, žemaičių ir Livonijos ordino kariuomenių mūšis, įvykęs 1259 pradžioje prie Skuodo. Vienas didesnių mūšių Livonijos ordino ir žemaičių kare, per kurį vokiečių riteriai mėgino užgrobti Žemaitiją; Klaipėdą jau buvo užėmę 1252. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Mindaugui 1251 susitaikius su Livonijos ordinu, žemaičiai toliau vykdė atskirą politiką – puldinėjo Livoniją, daugiausia Kuršą. 1256 žemaičių vadas kunigaikštis Alminas pareiškė neleisiąs Livonijos ordinui įsikurti Žemaitijos pasienyje – Kurše, kurį valdė ordino paskirtas Kuldīgos komtūras Bernhardas von Harenas. Eiliuotosios Livonijos kronikos (13 a. 10 dešimtmetis) duomenimis, žemaičių kariuomenę (iki 3000 žmonių), grįžtančią su grobiu iš Kuršo, prie Skuodo pasivijo Livonijos ordino kariuomenė (vietos vokiečiai ir Vokietijos riteriai, Kuldīgos ir Klaipėdos pilių įgulų kariai, ordino vasalai kuršiai). Per mūšį iš kovos lauko pasitraukė kuršiai. Skuodo mūšį laimėjo žemaičiai, žuvo 33 ordino riteriai, daug eilinių karių. Mūšio baigtis ir kiti sėkmingi žemaičių veiksmai paskatino žiemgalius 1259 sukilti prieš Livonijos ordiną ir išvyti kuriam laikui iš savo žemės jo ir Rygos arkivyskupo karinius dalinius bei valdžios atstovus. Skuodo mūšio pergalė paskatino žemaičius nugalėti jungtinę Livonijos ordino ir jo globėjo Vokiečių ordino kariuomenę didžiausiame 13 a. Durbės mūšyje; po jo prasidėjo pavergtų kitų baltų sukilimai, Didysis prūsų sukilimas.
1777
415