skurdas

skudas, socialinis reiškinys, kuriam būdinga labai menki žmonių gyvenimo standartai.

Skurdo samprata

romų lūšnynai Belgrade (Serbija)

Skurstančiaisiais laikomi žmonės, kurių pajamos ir kiti ištekliai (materialiniai, socialiniai, kultūriniai) yra tokie menki, kad neužtikrina toje visuomenėje įprastų būtinų poreikių tenkinimo, skurstantieji negali dalyvauti kitiems žmonėms įprastoje veikloje. Skurdo samprata yra santykinė, priklauso nuo šalies ekonominės plėtros lygio, socialinės politikos, visuomenės gyvenimo lygio bendro standarto, gėrybių ir pajamų pasiskirstymo. Vienos šalies skurstantieji gali būti traktuojami kaip turtingieji kitoje šalyje.

Skurdo priežastys

Skurdo atsiradimo priežastys: nedarbas, mažas darbo užmokestis, mažas darbo našumas, veiklos nekonkurencingumas, asmens neįgalumas, senatvė, didelis sergamumas, nepilnos šeimos, daug išlaikytinių šeimoje, žemas socialinių garantijų lygis, žemas išsilavinimas, nepakankamas profesinis pasirengimas, kariniai konfliktai, priverstinė emigracija, netolygi regionų plėtra.

Skurdo padariniai

Skurdo padariniai pasireiškia įvairiai. Dėl skurdo ne tik sumažėja prekių ir paslaugų vartojimas, bet ir blogėja žmogaus sveikata, mažėja jo darbingumas, socialinis aktyvumas, galimybės plėsti ir panaudoti gebėjimus.

Svarbi skurdo trukmė. Dėl laikino nedarbo neilgai trukęs skurdas paprastai neturi didesnių padarinių žmogui. Ilgą laiką skurde gyvenantys žmonės patenka į vadinamuosius skurdo spąstus – žmogus neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą, nesistengia pakeisti savo padėties, formuojasi skurdo kultūra. Skurdo spąstų susidarymą gali paskatinti ir nelanksti valstybės teikiama materialinė parama skurstantiesiems.

Skurdo riba

Skurdo, arba skurdo rizikos, lygiui (skurstančiųjų procentinė dalis visame gyventojų skaičiuje) išreikšti naudojamas kriterijus skurdo riba. Pagal ją asmenys, šeimos arba namų ūkiai skirstomi į skurstančiuosius ir neskurstančiuosius.

Yra dvi pagrindinės skurdo ribų rūšys: absoliuti skurdo riba (dažniausiai nustatoma vadinamojo minimalaus vartojimo reikmenų krepšelio metodu) ir santykinė skurdo riba, arba santykinė skurdo rizikos riba (susiejama su vidutinėmis disponuojamosiomis pajamomis ar vartojimo išlaidomis). Kartais absoliuti skurdo riba nustatoma subjektyviuoju metodu – apibendrinus per apklausas gyventojų pateiktus atsakymus į klausimą, kokių minimalių pajamų jiems pakaktų būtiniems poreikiams patenkinti. Tokia skurdo riba yra gerokai aukštesnė už nustatytą kitais metodais, ji kinta ir įvairiais laikotarpiais (pvz., krizių laikotarpiu dažniausiai būna žemesnė), netinka įvairių laikotarpių ar šalių duomenims lyginti.

skurstantieji Kathmandu sąvartyne (Nepalas)

Naujajame Delyje skurstantiems vaikams dalijama sriuba (2019)

Tarptautiniuose tyrimuose taikoma absoliuti skurdo riba – 1,90 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio (perskaičiuoto pagal perkamosios galios paritetą) per dieną. Labiau išsivysčiusiose šalyse dažniau naudojama santykinė skurdo riba, kuri kinta kintant gyventojų vidutinėms pajamoms. Pagal Europos Sąjungos metodiką ji lygi 60 % šalies vidutinių ekvivalentinio namų ūkio disponuojamųjų piniginių pajamų, tenkančių vienam jo nariui. Abiejų rūšių skurdo ribos gali būti nustatomos ir teisiniu, arba politiniu, metodu: vyriausybė patvirtina ir garantuoja visiems šalies gyventojams minimalias pajamas. Ši riba dažnai artima absoliučiai skurdo ribai.

Kova su skurdu

Jungtinės Tautos 1993 kovą su skurdu įvardijo vienu svarbiausių uždavinių. 1995 Kopenhagoje paskelbtą Žmogaus socialinės raidos deklaraciją pasirašė 116 šalių (ir Lietuvos) vyriausybių vadovai ir įsipareigojo parengti savo šalių skurdo mažinimo strategijas. Jungtinių Tautų plėtros programos rekomendacijose teigiama, kad geriausia skurdo mažinimo strategija yra didinti ir geriau paskirstyti gyventojų pirmines pajamas nemažinant žmonių kūrybinių pastangų, didinti užimtumo galimybes.

Pasaulio banko pranešime Ataka prieš skurdą (2000–2001) siūlomos skurdo mažinimo 3 pagrindinės kryptys: remti žmonių galimybes ir reformuoti rinką plėtojant į skurstančiuosius orientuotą ekonomiką, stiprinti politinį ir visuomeninį aktyvumą, kad skurstantieji ar tie, kam gresia skurdas, pajėgtų daryti įtaką viešiesiems sprendimams, socialinės apsaugos programomis stiprinti saugumą nuo socialinių rizikų, netikrumo ir atsitiktinių neigiamų veiksnių.

Europos Parlamentas 2010 paskelbė Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais.

Skurdo statistika

Pasaulio banko duomenimis, 1990 pasaulyje buvo 1,82 mlrd. žmonių, pragyvenančių už mažiau kaip 1,25 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio per dieną, 2008 – 1,29 milijardo. 2015 padidinus absoliučią skurdo ribą iki 1,90 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio per dieną, žemiau jos gyveno 735,9 mln. žmonių, iš jų 56,2 % gyveno Užsachario Afrikoje, arba Subsacharinėje Afrikoje, 29,4 % – Pietų Azijoje (daugiausia Indijoje), 6,4 % – Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno šalyse, 3,5 % – Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalyse.

2018 nuolatinį badą kentė 821,6 mln. žmonių, iš jų Azijoje – 513,9 mln., Afrikoje – 256,1 mln., Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalyse – 42,5 mln., Šiaurės Amerikoje, Europoje, Australijoje ir Okeanijoje – 9,1 milijono. 2018 skurdžiausios šalys buvo Pietų Sudanas, Burundis, Malavis, Centrinės Afrikos Respublika, Jemenas.

Eurostat duomenimis, 2017 skurdas arba socialinė atskirtis grėsė 112,8 mln. (arba 22,4 %) Europos Sąjungos gyventojų. Bulgarijoje tokie asmenys sudarė 38,9 %, Rumunijoje – 35,7 %, Graikijoje – 34,8 %, Lietuvoje – 29,6 % visų gyventojų.

Skurdas Lietuvoje

Lietuvoje SSRS okupacijos metais buvo neigiama skurdo egzistavimo galimybė.

Skurdo tyrimai pradėti atkūrus nepriklausomybę. 2000 priimta Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, vėliau – 2004–2006 nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas, 2009 – Nacionalinė 2010 Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi programa ir kita. 2006 įkurtas 50 organizacijų vienijantis Lietuvos nevyriausybinių organizacijų Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, priklausantis Europos kovos su skurdu tinklui (EAPN, įkurtas 1990). Skurdą stengiamasi mažinti dviem kryptimis: mažinant skurdo lygį ir remiant silpniausias gyventojų grupes.

Skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti iki 2005 buvo naudojami namų ūkių biudžetų tyrimo duomenys apie disponuojamąsias pajamas (pinigais ir natūra), nuo 2005 – pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenys.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 skurdo rizikos riba namų ūkiui, kurį sudarė vienas asmuo, buvo 345 eurai per mėnesį, namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų, – 724 eurai per mėnesį. Už šią ribą mažesnėmis pajamomis disponavo 18,8 % visų gyventojų (13,8 % Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio, 27 % kitų miestų ir 31,3 % kaimo gyventojų). Žemiau absoliučios skurdo ribos (245 eurai per mėnesį vienam asmeniui arba 515 eurų per mėnesį namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų) gyveno 11,1 % Lietuvos gyventojų. 2020 absoliutaus skurdo riba buvo 257 eurai vienam asmeniui ir 540 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m. amžiaus, skurdo rizikos lygis buvo 430 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui. 2021 absoliutaus skurdo riba buvo 260 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 546 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m. amžiaus, žemiaus absoliutaus skurdo ribos gyveno apie 110 000 gyventojų, skurdo rizikos lygis buvo 483 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1015 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m. amžiaus.

tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvauja Maltos ordino organizuojamame paramos skurstantiesiems renginyje Maltiečių sriuba (2017 12 04)

2571

-skurdo lygis; -skurdo riba