skudo kultūrà, iš kartos į kartą perduodamos nuostatos, gyvenimo būdas, tradicijos, elgsenos modeliai, būdingi skurde gyvenantiems žmonėms. Skurdo kultūrai būdinga nereikalingumo, beviltiškumo, neteisybės, pažeminimo jausmas, fatalizmas, pasyvus susitaikymas su likimu (tai neva padeda išvengti galimos frustracijos), priešiškas nusistatymas valstybės institucijų atžvilgiu (tai neva leidžia išsaugoti išdidumą), turtingųjų kaltinimas dėl savojo skurdo, atsisakymas dalyvauti visuomeniniame gyvenime, savanoriška izoliacija, mėgavimasis akimirka neplanuojant tolesnės ateities, kitokia žmogaus mąstysena ar elgsena, nei iš jo dažniausiai tikimasi. Pavyzdžiui, skurde gyvenantis žmogus gavęs pašalpą gali ją išleisti per kelias dienas, nors tikėtasi, kad jos užteks visam mėnesiui. Dažnai skurdo kultūra būdinga šeimoms, kuriose svarbiausias vaidmuo atitenka motinai, o tėvas linkęs nusišalinti nuo vaikų auklėjimo ir ilgalaikiais įsipareigojimais pagrįstų santykių. Skurdo kultūra dėl jos poveikio vaikystėje persiduoda iš kartos į kartą, todėl skurdo panaikinimas dar nereiškia skurdo kultūros išnykimo. Ne visi skurdžiai gyvenantys žmonės plėtoja skurdo kultūrą. Pavyzdžiui, rašto dar neturėjusiose bendruomenėse skurdo kultūra nesusiformavo, nes visuomenė nebuvo pasidalijusi į socialinius sluoksnius. Rytų Europos žydai 19 a.–20 a. pradžioje gyveno skurdžiai, bet buvo išplėtoję socialinius tinklus. Į valdžią atėjus F. Castro Ruzui Kuboje skurdas padidėjo, bet lūšnynų jaunuoliai įprasmino savo egzistenciją revoliucine kova dėl savo šalies ateities, dingo beprasmybės pojūtis, depresija, socialinė atskirtis, atsirado pasididžiavimo jausmas. Skurdo kultūros tam tikri bruožai (pavyzdžiui, turimų pinigų švaistymas, mėgavimasis akimirka neplanuojant tolesnės ateities) gali būti būdinga ir turtuoliams (ypač staiga arba greitai praturtėjusiems).
Pirmą kartą skurdo kultūros sąvoką 1958 pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas O. Lewisas. Veikaluose Penkios šeimos: skurdo kultūros atvejo tyrimai Meksikoje (Five Families: Mexican Case Studies in the Culture of Poverty 1959) ir Gyvenimas: skurdo kultūra puertorikiečių šeimoje (La Vida: A Puerto Rican Family in the Culture of Poverty 1966) jis pabrėžė pasikartojančias tendencijas tarp vargšų ir teigė, kad skurdo kultūra formuojasi kapitalistinėje industrinėje visuomenėje, kuriai būdinga nelygybė. O. Lewisas įvardijo socialines ir ekonomines aplinkybes, lemiančias skurdo kultūros susiformavimą: apmokamas darbas ir gamyba siekiant pelno, aukštas nedarbo lygis (ypač tarp nekvalifikuotų darbininkų), nesėkmingos mažas pajamas gaunančių žmonių socialinio, politinio ir ekonominio rėmimo politikos programos, abipusio atsidėkojimo sistema, valdančiosios klasės siekis kaupti turtą, taupymas, vargšų kaltinimas dėl negebėjimo iškilti. Anot jo, skurdo kultūrai būdinga menka vargšų integracija į visuomenę, jų nedalyvavimas socialiniuose institutuose (vargšai tvirtina turį kai kurias vidurinės klasės vertybes, bet iš esmės jų nesilaiko), prastos gyvenimo sąlygos, minimali organizacija už šeimos ribų (susiformuoja tik atsitiktinės neformalios vargšų grupės), ilgos nerūpestingos vaikystės nebuvimas, anksti pradėtas lytinis gyvenimas, laisvi ryšiai, silpni santuokos saitai, stiprus marginalumo (atstumtumo) pojūtis, bejėgiškumas, uždarumas.