skurdùsis mẽnas, arte povera, 20 a. 7 dešimtmečio vidurio–8 dešimtmečio italų meno avangardinis judėjimas, nepripažįstantis tradicinių estetinių vertybių ir šiuolaikinės kūrybos komercializacijos. Būdinga instaliacijos, asambliažai, performansai, kurti iš skurdžių kasdienių daiktų, buitinių atliekų (skudurų, veltinio), gamtinių žaliavų (anglių, žabarų, smėlio ir kita) – medžiagų, kurios laikytos pernelyg prastomis, kad būtų naudojamos meno kūriniuose. Siekta išryškinti kompozicijos elementų medžiagiškumą, kurti netikėtas vaizdines ir prasmines asociacijas. Skurdžiojo meno terminas pirmą kartą pavartotas 1967 italų dailės kritiko G. Celanto (g. 1940). Žymesni atstovai: M. Pistoletto, M. Merzas, L. Fabro, G. Paolini, G. Penone; kiti su skurdžiuoju menu susiję menininkai: G. Anselmo (g. 1934), J. Kounellis, J. Beuysas. Skurdusis menas turėjo įtakos 20 a. pabaigos Vakarų Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų dailės raidai, žemės menui.
2271