skustùvas, barzdos skutamasis peilis. Seniausių iš titnago, obsidiano (dažniausiai pusmėnulio formos, į vidų išlenktais nušlifuotais ašmenimis), kriauklių padarytų skustuvų rasta kasinėjant šešto tūkstantmečio prieš Kristų šumerų ir egiptiečių archeologinius paminklus. Kai kur skustuvai buvo daromi iš ryklio dantų. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų buvo naudojami variniai, bronziniai, net auksiniai, pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų – geležiniai skustuvai. Tiesius su kotais geležinius skustuvus pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje naudojo romėnai. Vėliau sulenkiami skustuvai buvo daromi iš korozijai neatsparaus anglinio plieno. Ploni skustuvo ašmenys galandami specialiais abrazyviniais akmenimis, lyginami odiniu diržu. Skustuvai buvo labai tausojami, prižiūrimi, saugomi nuo drėgmės, kad nerūdytų – tepami. Neretai būdavo perduodami iš kartos į kartą (sūnums, vaikaičiams), kai kur dovanojami kaip vertinga dovana. Plačiai naudoti iki 20 a. antros pusės. 20 a. pradžioje ėmė plisti 19 a. 9 dešimtmetyje K. C. Gillette’o (Jungtinės Amerikos Valstijos) išrasti skustuvai su keičiamaisiais peiliukais, nuo 20 a. 4 dešimtmečio – elektrinės skutamosios mašinėlės.
skustuvas (20 a. pirma pusė)