slabadà (< rus.), 11–17 a. gyvenvietės Kijevo Rusioje, Rusioje, Gudijos kunigaikštystėse, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Moldavijoje, Rusijoje, Ukrainoje.
Slabadų gyventojai laikinai būdavo atleidžiami nuo mokesčių, duoklių ir kitų prievolių. Atleidimo terminui (15–30 metų) pasibaigus slabada paprastai dar išlaikydavo dalį lengvatų. Buvo gyventojų telkimo forma. Slabados kurtos kaime (žemdirbių, kazokų) ir mieste (amatininkų, pirklių, vežikų, t. p. svetimšalių slabados), steigė kai kurie didikai ir valstybė.
Svetimšalių slabados turėjo savivaldą, laisvę laikytis savo religijos. Pirmoji svetimšalių slabada įsikūrė 16 a. pirmame ketvirtyje Maskvoje. 17 a. pradžioje čia buvo slabadų (tarp jų išeivių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir didžiausia valstybėje – vokiečių slabada Kukujus). 17 a. pabaigoje svetimšalių slabados prarado savivaldą.