šlajukės (Užnemunė, 20 a. antra pusė)
šlajùkės, šlajẽliai, išeiginės vienkinkės arba dvikinkės rogės. Natūraliai lenktos ar lenktai nutašytos, dažniausiai ąžuolinės ar uosinės, stora keturkampe geležies juosta kaustytos pavažos sujungtos gaktiniu (priekyje) ir dviem skersiniais, uždėtais ant 2 porų stipinų. Šlajukių viršus iš suleistų lentų, dažniausiai dažytas, jo šonai, galas, atlošas puošti geometrinių arba augalinių ornamentų drožiniais ir kalvių kaltais apkaustais (jais šlajukės ir tvirtintos). Pasostė plati (dažniausiai atverčiama, po ja – vieta įvairiems daiktams), priekyje – lenta dviem keleiviams atsisėsti. Šlajukių šonuose dažniausiai būdavo pakojos (sparneliai), neleidžiančios apvirsti. Pradėtos daryti 19 a. antroje pusėje, iki 20 a. antros pusės buvo paplitusios Vidurio, Pietvakarių ir Vakarų Lietuvoje, Klaipėdos krašte. Žemaitijoje daugiausia važinėta vienkinkėmis šlajukėmis (iš pradžių arklys kinkytas prie grąžulo, pritvirtinto gaktinio dešinėje pusėje, vėliau – tarp ienų), Suvalkijoje – porinėmis (dar vadintos rogutėmis; arkliai kinkyti prie viduryje gaktinio įtvirtinto grąžulo). Šlajukėse galėjo važiuoti 2–4 žmonės.
L: J. Morkūnienė Valstiečių rogės, pakinktai ir jų gamyba Vilnius 1994.
-rogutės