šlãkstymas, krikščionių apeigų liturginis veiksmas – šlakstymas šventintu vandeniu. Siejamas su apvalymu ir apsauga nuo piktosios dvasios. Šlakstykle šlakstomi įvairūs objektai (namai, patalpos), daiktai ir žmonės. Žmonių šlakstymas, ypač sekmadieniais per šv. Mišias, primena krikštą, simbolizuoja apsaugą nuo ligų, visokio blogio ir piktosios dvasios, Dievo pagalbą, dvasios atgaivinimą. Šlakstymas žinomas nuo pirmųjų krikščionybės amžių, perimtas iš ST tradicijos. Pagal ST paprotį buvo šlakstoma isopo šakelėmis (Ps 50, 9; Iš 12, 22). ST minima, kad žmonių šlakstymas krauju yra Dievo sandoros priminimas (Iš 24, 6–8; Žyd 9, 19–22), kaip permaldavimo auka už nuodėmes buvo šlakstomi jaučiai (Kun 4, 6).
2245