Slãnimas (bltr. Слонім, rus. Слоним, Slonim), miestas Baltarusijos vakaruose, Gardino srityje, į pietvakarius nuo Baranovičių, prie Ščiaros upės; rajono centras.
50 100 gyventojų (2020).
Geležinkeliai ir plentai į Minską, Valkaviską, plentai į Lydą, Brestą, Balstogę (Lenkija). Mašinų gamyba, metalo, medienos apdirbimo, plaušienos ir popieriaus, tekstilės, maisto pramonė.
Karo (įkurta 1997), medicinos, žemės ūkio aukštosios mokyklos. Biblioteka. Dramos teatras. Krašto, etnografijos, knygos (J. Kolaso bibliotekoje) muziejai.
Architektūros paminklai: sinagoga (pastatyta 1642), bernardinų Švč. Trejybės (1645), bernardinų (1670) bažnyčios.
Netoli Slanimo yra botanikos rezervatas (įkurtas 1978).
Istorija
Pirmą kartą paminėtas 1252 Ipatijaus metraštyje. Nuo 13 a. antros pusės įėjo į Haličo-Voluinės kunigaikštystę, priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK). 16–18 a. seniūnijos centras. 1532 gavo Magdeburgo teises. Nuo 1566 Naugarduko vaivadijos apskrities centras. 1631–85 Slanime vykdavo LDK genenaliniai seimeliai.
Nuo 17 a. gausi žydų bendruomenė (19 a. pabaigoje žydai sudarė apie 70 % Slanimo gyventojų, buvo 7 sinagogos). 17 a. antroje pusėje niokotas kazokų, totorių ir rusų kariuomenių.
18 a. antroje pusėje tapo kultūros centru, kai Slanimo seniūnas, LDK didysis etmonas M. K. Oginskis pasistatydino puošnią rezidenciją. 1764–84 čia veikė teatras (statyta operos, baletai, buvo orkestras, muzikos ir baleto mokyklos, baleto trupė), 1777–82 – spaustuvė.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 Slanimas prijungtas prie Rusijos. 1919–39 valdė Lenkija. 1941–42 nacių išžudyta apie 15 000 Slanimo ir apylinkių žydų.
Nuo 1945 rajono centras.
1897 buvo apie 15 900, 1939 – apie 26 700, 1976 – apie 34 500, 2002 – apie 52 000 gyventojų.