slaptóji mokyklà, darãktorių mokyklà, vago mokyklà, nelegali kaimo pradinė mokykla, veikusi Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904). Išskirtinis reiškinys pasaulio švietimo istorijoje.
Numalšinus 1863 sukilimą Lietuvoje caro valdžia ėmėsi represijų. Buvo uždraustos lietuviškos parapinės mokyklos, vietoj jų pradėtos steigti valdinės (cerkvinės parapinės ir vadinamosios liaudies) mokyklos (jose vaikai buvo mokomi skaityti ir rašyti rusų kalba, lietuvių kalba drausta). Tikėtasi, kad lietuvių valstiečius mokyklose pavyks išmokyti rusų kalbos ir išugdyti juos prorusiškos orientacijos.
Petro Rimšos skulptūra Lietuvos mokykla 1864–1904 Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune (pagal skulptoriaus 1939 autorinį modelį išlieta 1994)
Lietuviai valstiečiai priešinosi Rusijos valdžios vertimo į stačiatikybę politikai ir rusinimui, organizavo slaptąsias mokyklas, kuriose jų pačių samdomi mokytojai – daraktoriai – vaikus mokė gimtąja kalba. Slaptosios mokyklos daugiausia steigėsi kaimuose, kai kur – ir miesteliuose; įprasta patalpa buvo kaimo troba. Joje stovėdavo ilgas stalas su suolais, ant kurių susėsdavo vaikai. Saugumo sumetimais ant stalo padėdavo kokios nors medžiagos rankų darbams. Pasirodžius įtartinam žmogui vaikai išsilakstydavo arba pasislėpdavo. Kai kurie daraktoriai greitai ant pečių užsimesdavo elgetos krepšį, atsiklaupdavo ir melsdamiesi vaizduodavo išmaldos prašančius elgetas. Slaptosios mokyklos veikimo laiką, patalpas, daraktoriaus išlaikymą, vaikų skaičių aptardavo kaimo sueiga. Dažniausiai veikdavo 3–8 mėnesius per metus (pasibaigus laukų darbams) ir kas 2–3 savaites kilnodavosi iš vienos trobos į kitą, kartu su ja ir daraktorius. Šeimos, kurių vaikai mokėsi, suteikdavo jam pastogę ir maistą.
Mokymas slaptojoje mokykloje buvo nebrangus, todėl prieinamas net vargingiausiems žmonėms. Valstiečiai labai vertino slaptąją mokyklą ir jos daraktorių, todėl visokiais būdais ją saugojo nuo caro pareigūnų ir žandarų. Mokinių skaičius mokyklose buvo įvairus: dažniausiai mokydavosi iki 10–15 mokinių, prityrę daraktoriai kartais jų turėdavo daugiau kaip 50. Buvo mokoma iš įvairių pasaulietinių ir religinio turinio knygų, lietuviškų elementorių (parašytų dar prieš spaudos draudimą ir nelegalių, parengtų 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje). Pirmiausia mokyta skaityti ir rašyti lietuvių kalba, skaičiuoti, bažnytinių giesmių ir maldų, kai kuriose mokyklose – šiek tiek rusų ir lenkų kalbų, istorijos, geografijos.
Dauguma daraktorių buvo mažamoksliai, tik kai kurie išprusę: baigę gerus daraktorių kursus (pvz., Jono Katelės), lankę įvairaus tipo vidurines mokyklas ar studijavę aukštojoje mokykloje. Tokių daraktorių itin gausėjo 19 a. pabaigoje atsirandant vis daugiau pasauliečių šviesuolių (pavyzdžiui, vaikus mokė G. Petkevičaitė‑Bitė, P. Višinskis, J. Biliūnas). Daraktoriai palaikydavo ryšius su knygnešiais, kai kurie patys buvo knygnešiai.
Caro valdžia slaptąsias mokyklas persekiojo, daraktoriai arba kiti su slaptosiomis mokyklomis susiję asmenys nuo 1892 Vilniaus ir Kauno gubernijose, nuo 1900 ir Suvalkų gubernijoje buvo baudžiami pagal caro patvirtintas taisykles (bauda iki 300 rublių arba 3 mėnesiai arešto); šios taisyklės galiojo iki 1906. 1884–1906 Kauno gubernijoje susektos 223 slaptosios mokyklos su 1152 mokiniais (dauguma slaptųjų mokyklų nesusekta).
Nors slaptųjų mokyklų mokymo lygis nebuvo aukštas, jos turėjo didelę reikšmę keliant kaimo žmonių (ypač moterų) raštingumą ir bendrą kultūros lygį, pavyzdžiui, 1897 Kauno gubernijoje valstybines mokyklas lankė tik 6,1 % mokyklinio amžiaus vaikų, bet raštingų vyrų buvo 51,9 %, moterų – 54,9 %. Lietuvių filologo E. Volterio duomenimis, 1888 Liudvinavo valsčiuje (Kalvarijos apskritis) visos moterys mokėjo skaityti.
Slaptosios mokyklos buvo viena priešinimosi caro valdžiai formų, jos skiepijo meilę gimtajam kraštui, formavo nacionalinės mokyklos modelį.
L: B. Kaluškevičius, K. Misius Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 Vilnius 2004.
-daraktorius; -daraktoriai