šlapỹnė (angl. wetland), dirbtinė arba natūrali, nuolat vandens apsemta ar periodiškai užliejama teritorija. Vanduo šlapynėse gali būti stovintis arba tekantis, gėlas, apysūris ar sūrus. Šlapynėms t. p. priskiriami ir seklūs žemynų, vandenynų ir jūrų pakrančių vandens telkiniai, kurių gylis per potvynius neviršija 6 metrų. Šlapynių apsauga rūpinasi Ramsaro konvencija. Šlapynių ekosistemose dėl vandens, Saulės energijos ir užmirkusių gruntų sąveikos natūraliomis sąlygomis kaupiasi organinės ir biogeninės medžiagos, t. p. šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Nusausintose ir sausėjančiose šlapynėse susikaupusios biogeninės medžiagos ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos palaipsniui išsiskiria į aplinką.
šlapynės formuojasi palei upių ir ežerų pakraščius
Šlapynėms būdingi 3 svarbiausi požymiai: hidrologinis – nuolatinis arba periodinis užliejimas vandeniu ir (arba) gruntų užmirkimas; botaninis – augalai, prisitaikę augti vandenyje arba dirvožemyje, kuriame dėl drėgmės pertekliaus trūksta deguonies; pedologinis – hidritiniai gruntai, kuriuose dėl pakankamai ilgai susilaikiusio vandens ar užmirkimo šaknų zonoje susidaro deguonies stygius.
Šlapynės gali būti klasifikuojamos pagal paviršiaus dangą ir vandens slūgsojimo pobūdį: durpinės šlapynės, užmirkę mineraliniai dirvožemiai (šlapžemės) ir atviro vandens šlapynės. Pagal antropogeninį poveikį šlapynės skirstomos į natūralias, pakeistas (pažeistas) ir dirbtines. Durpinės šlapynės t. p. skirstomos pagal augalijos rūšinę sudėtį ir durpių klodo tipą.
Ne visose šlapynėse yra arba formuojasi durpių sluoksnis – ten, kur gera deguonies apykaita ir sparti organinės medžiagos mineralizacija, durpių nesusidaro. Tokiose šlapynėse dažniausiai būna didelis organinės medžiagos prieaugis ir nuotėkis, kai organinė medžiaga, žuvus augalui ar gyvūnui, greitai mineralizuojasi arba įvairios sąskaidos iškrinta į vandens telkinį nuosėdomis. Šiose šlapynėse biogeninės ir organinės medžiagos kaupiasi augaluose arba nuosėdose. Tokio tipo šlapynėms galima priskirti kai kuriuos šlapius miškus, šlapias ir sezoniškai užliejamas pievas, ežerus, upelius ir griovius.
Lietuvoje didžiausius plotus užima durpinės šlapynės – iš viso apie 646 000 hektarų. Iš jų pažeistos pelkės (žemės ūkyje naudojami durpynai, nusausinti durpiniai miškai ir durpių kasybos teritorijos) sudaro apie 78 %, o natūralios pelkės – 22 %.
Šlapynių išsaugojimas ir atkūrimas yra viena iš priemonių siekiant atkurti pusiausvyrą tarp žmogaus pažeistos ir natūralios gamtinės aplinkos. Atsižvelgiant į vandens apsaugą šlapynių biotopai yra natūralus vandens valymo filtras. Jos pasižymi didele biologine įvairove, reguliuoja nuotėkį, yra reikšmingos gamtinių ir estetinių išteklių gausinimui. Atkūrus šlapynes upių baseinuose, ypač intensyvios žemdirbystės teritorijose, būtų galima sumažinti biogeninių (azoto, fosforo) ir organinių medžiagų kiekį hidrografiniame tinkle. Šlapynių įrengimas gali būti viena iš priemonių, kuri efektyvi taikant kartu su agrarinėmis, namų ūkių bei pramoninių nuotėkų tvarkymo ir žuvininkystės taršos prevencijos priemonėmis.
1163
-pelkynė; -šlapžemė