slaugà Lietuvojè. Po Lietuvos krikšto pradėjus statyti bažnyčias prie jų buvo steigiami namai ligoniams ir beglobiams seneliams; jie vadinti špitolėmis. 16 a. ir vėliau prieglaudų bei slaugos namų daugėjo.
medicinos seserys (1936, Kupiškio ligoninė; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Špitoles išlaikydavo parapijos didikai; kaimo žmonės atnešdavo maisto. 1598 Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza dalį miestų turgaus mokesčio skyrė špitolėms išlaikyti. Nuo 1635 špitoles, kuriose buvo slaugomi psichikos ligoniai, išlaikė vienuoliai bonifratrai. 1715 įkurtos Šv. Roko (Vilniuje) ir Šv. Lozoriaus (Vilniuje ir Kaune) špitolės. 1744 Vilniuje, Bokšto gatvėje, gailestingosios seserys vienuolės šaritės įkūrė ligoninę.
Šakynos parapijos špitolė (1938)
1775 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įkurta Špitolių komisija, kuri rūpinosi ligonių slauga ir senelių globa, reikšmingą gailestingumo misiją vykdė vienuolynai: Liškiavoje – dominikonai, Marijampolėje – marijonai, Raseiniuose – pijorai. 1795 Lietuvai netekus valstybingumo Špitolių komisija buvo panaikinta. Pirmųjų žinių apie gailestingųjų seserų (slaugos), daugiausia apie akušerių, mokyklas Lietuvoje aptinkama nuo 18 a. pabaigos. 1775–1842 Vilniuje prie Vilniaus universiteto ir Gardine (čia buvo kviečiamos mokytis jaunos merginos iš Šiaulių ir Alytaus) veikė akušerių kursai. Mokslas truko 2 metus, kiekvienoje mokykloje mokėsi apie 10 moterų. Stengdamasi nušalinti Bažnyčią nuo ligonių slaugos Rusijos imperijos valdžia 1797 įkūrė Vilniaus gubernijos gydymo valdybą. Po 1831 ir 1863 sukilimų daug vienuolynų, bažnyčių ir špitolių buvo uždaryta.
Slauga 20 a. pirmoje pusėje
1906 Vilniuje įkurta trimetė Centrinė felčerių mokykla, į kurią kasmet buvo priimama iki 20 moksleivių. Vilniaus Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų bendruomenė 1888–1915 organizavo kursus gailestingosioms seserims rengti. Mokslas truko 2 metus, programa buvo sudaryta iš teorinės dalies ir praktikos, kurią kursantės atlikdavo Karo, Savičiaus, Šv. Jokūbo ligoninėse ir Vaikų chirurgijos ligoninėje Antakalnyje.
1897 Kauno miesto ligoninėje įkurti Gailestingųjų seserų kursai. Kaune Šv. Luko ligoninėje dirbo Karaliaučiuje mokslus baigusios vienuolės. 1921 įsteigta Žydų sveikatos apsaugos draugija Oze, kuri rengė slaugytojų kursus. 20 a. 2–4 dešimtmetyje špitolės vėl atgavo globos ir slaugos namų funkciją, ligoniais ir seneliais ėmė rūpintis katalikiškos organizacijos. 1916 Žemaičių vyskupas P. Karevičius skatino kunigus steigti labdaringas prieglaudas pavargėliams, seneliams ir sergantiesiems šelpti. Siekta, kad jose dirbtų 25–35 m. merginos arba našlės, apmokytos gydytojų ir atlikusios praktiką ligoninėse. Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–40 nemažai kunigų pagarsėjo karitatyvine (globėjiška) veikla. Kunigo S. Morkūno iniciatyva Kaune pastatyti globos ir slaugos namai, kunigas J. Tilvytis įkūrė 6 prieglaudas. 1918–20 slaugos veikloje aktyviai dalyvavo vienuolės seserys samarietės. Jos lankydavo kaimo gyventojus, mokė žmones higienos, teikė pirmąją pagalbą. 1919 Kauno karo ligoninėje įkurti 4 mėnesių trukmės Gailestingųjų seserų kursai.
Kauno karo ligoninės vyriausioji medicinos sesuo Ona Čebelytė, pirmoji Lietuvoje apdovanota gailestingųjų seserų aukščiausiuoju apdovanojimu – Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus F. Nightingale medaliu (20 a. 3 dešimtmetis; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1921 B. Kristutienė organizavo Lietuvos gailestingųjų seserų sąjungą (LGSS), kurios pirmininke išrinkta M. Aleksandravičiūtė. Nuo 1930 ši sąjunga leido periodinį leidinį Lietuvos sesuo.1920 P. Mažylis Kaune įsteigė Akušerių ir 2 metų trukmės Lietuvos Raudonojo Kryžiaus gailestingųjų seserų kursus. Iki 1940 iš kursų išsiplėtojusi Valstybinė akušerių mokykla parengė 765 akušerius, 1920–44 Raudonojo Kryžiaus kursus baigė 630 gailestingųjų seserų. Kursų pagrindu įkurta Kauno aukštesnioji medicinos mokykla. 1923 K. Grinius įsteigė Pieno lašo draugiją, kuri šelpė neturtingas motinas, kūdikiams papildomai parūpindavo maisto ir pieno, dirbančių motinų kūdikiams – priežiūrą darželiuose. 1934 prie Klaipėdos ligoninės įsteigti 2 metų Gailestingųjų seserų kursai, 1939 Vokietijai okupavus Klaipėdą perkelti į Kauną. Nuo 1936 Lietuvoje veikė Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga ir Raudonojo Kryžiaus seserų draugija. 1939 Lietuvoje buvo 394 akušerės.
Slauga sovietinės okupacijos metais
1940 SSRS okupavus Lietuvą visos špitolės ir dauguma vienuolynų buvo uždaryta, ligoniai ir neįgalieji iškeldinti į prieglaudas. 1940 įkurta Vilniaus akušerių mokykla, panaikinta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga, daugelis gailestingųjų seserų ištremtos į Sibirą. 1941 03 01 Panevėžyje pradėjo veikti Gailestingųjų seserų kursai (vadovas – M. Marcinkevičius). 1941 06 Vokietijai okupavus Lietuvą buvo steigiami slaugytojų kursai, kurie turėjo rengti slaugos personalą Vokietijos kariuomenės ligoninėms.Po II pasaulinio karo medicinos mokyklose, be akušerių ir medicinos seserų, atsirado felčerių, laborantų ir sanitarijos felčerių studijos. 1957 Vilniaus 1 ir 2 medicinos mokyklos buvo pertvarkytos į Vilniaus medicinos mokyklą. 1945 įkurta Klaipėdos medicinos mokykla, 1971 pavadinta J. Kupčinsko medicinos mokykla. 1954 įkurta Utenos medicinos mokykla. Panevėžio Gailestingųjų seserų kursai petvarkyti į medicinos mokyklą, kuri 1965 pavadinta A. Domaševičiaus medicinos mokykla. 1957 surengta pirmoji medicinos seserų konferencija Klaipėdoje. 1945–83 felčerių ir akušerių punktų skaičius padidėjo nuo 11 iki 1023. 1972 Kauno medicinos mokykloje pradėtos rengti medicinos seserys stomatologų padėjėjos. 1989 savo veiklą atkūrė Gailestingųjų seserų sąjunga. Iki 1990 kiekviena aukštesnioji medicinos mokykla kasmet parengdavo po 120–300 medicinos seserų, akušerių ir felčerių.
Slaugos specialistų rengimas po nepriklausomybės atkūrimo
1991 Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija ir Danijos slaugytojų organizacija pasirašė pagalbos sutartį, pagal kurią sukurti nauji mokymo planai medicinos mokykloms (projekto vadovė L. Kaalund-Jorgensen). 2000–02 visos 6 medicinos mokyklos buvo įtrauktos į miestų vietines kolegijas ir tapo Sveikatos fakultetais; į slaugos studijas kasmet priimama po 60–90 studentų, suteikiamas bakalauro laipsnis.
1990 Kauno medicinos universitete įkurtos universitetinės (bakalauro) slaugos studijos, į kurias kasmet priimama 30–40 studentų (Slaugos fakulteto įkūrėjas ir pirmasis dekanas – A. Šeškevičius). 1999 įkurta slaugos magistrantūra (priimama 10, nuo 2007 – 20 studentų). 2003 įsteigtos neakivaizdinės studijos (60–70 studentų).
1996 Vilniaus universiteto Medicinos fakultete pradėta vykdyti slaugos bakalauro studijų 4 metų programa (vadovė – D. Kalibatienė); kasmet priimami 25–28 studentai. Slaugos magistrantūros studijos įkurtos 2001 (20 studentų). Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete (įkurtas 1998, vadovas – A. Kirkutis) 2001 įkurta Reabilitacijos ir slaugos katedra, kurioje įsteigtos bakalauro dieninės (25 studentai) ir neakivaizdinės (27–40 studentų), 2004 – slaugos magistrantūros studijos (į dienines ir neakivaizdines studijas kasmet priimama 12 studentų). 1999 Kauno medicinos universitete (nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) įkurta Slaugos doktorantūra.
2005 įkurtas Tarpuniversitetinis slaugos mokslo ir studijų komitetas, kuriam priklauso Lietuvos sveikatos mokslų, Vilniaus ir Klaipėdos universitetų atstovai. Slaugos fakultetai dalyvauja slaugos, kineziterapijos, ergoterapijos, socialinio darbo studijų, t. p. tarptautinėse programose (Leonardo da Vinci, Erasmus / Socrates ir kitose). 2019 Lietuvoje Slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugoms teikti akredituotos ir turi licencijas veiklai apie 80 ligoninių. Slaugos specialistus vienija Lietuvos slaugos specialistų organizacija.
1627