slavstika, filologijos mokslo šaka, tirianti slavų tautų dvasinę kultūrą, kalbas ir literatūrą, siaurąja reikšme – tirianti slavų kalbas ir rašto paminklus. Susiformavo 19 amžiuje. Slavistikai atsirasti daug reikšmės turėjo vykęs slavų tautinis atgimimas ir panslavizmo judėjimas. Oficiali slavų visuomeninio, kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo pradžia sietina su Slavų kongresu. 19 a. viduryje įkurta pirmosios slavistikos, slavų kalbų katedros ir institutai: Vienoje, Leipcige, Maskvoje, vėliau visose slavų šalyse ir kitur. Intensyviai plėtojęsis slavistikos mokslas 21 a. pradžioje turi daug šakų ir krypčių: slavų filologija (slavų kalbotyra, literatūros mokslas), slavų istorija ir archeologija, slavų tautosaka, etnografija, slavų meno istorija. Tam tikros šių mokslo šakų kryptys tiria slavų prokalbę, senąsias slavų kalbas, slavų mitologiją ir muzikologiją. Konkrečias slavų tautas, jų kultūras ir kalbas tiria rusistika, polonistika, bohemistika, bulgaristika, slovėnistika ir kiti mokslai.
1929 Prahoje įvyko pirmasis slavistų suvažiavimas; vyksta kas 5 metai (paskutinis vyko 2008 Ochride). Įvairiose šalyse rengiami slavistikos kongresai, konferencijos, simpoziumai ir seminarai, veikia daug slavistikos institutų, katedrų ir centrų. Leidžiama įvairių slavistikos leidinių (Lietuvoje – Slavistica Vilnensis – šia paantrašte nuo 1997 eina Vilniaus universiteto leidžiamo žurnalo Kalbotyra antroji serija). Pasaulio slavistų darbą koordinuoja 1955 Belgrade įsteigtas Tarptautinis slavistų komitetas.
1468